Kategorija: Libri et manuscripta

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė archyvas

Buvęs  Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2013  iki 2018 metų.  Archyve sukaupti dokumentai liudija apie intensyvų Lietuvos Respublikos ir Ukrainos kultūrinių ir politinių ryšių plėtojimą, diplomatinės atstovybės pastangas supažindinti Ukrainos visuomenę su Lietuvos menininkų kūryba, puoselėti bendro istorinio ir kultūrinio paveldo tęstinumą.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno renginių programos su dalyvaujančių menininkų pristatymais, straipsniais ir interviu su menininkais apie jų kūrybą, taip pat mokslinių konferencijų programos.

Kultūros atašė Jurgio Giedrio veiklos laikotarpiu renginių gausa išsiskyrė 2017–2018 metai. Paminėtini renginiai: Kijeve įvykęs tarptautinis džiazo festivalis „Jednist“, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas Kijeve, dalyvaujant Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, tarptautinis kultūrų festivalis „Karpatų erdvė“, tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Gogolfest“, Kijevo knygų mugė, nemažai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtų iškilmingų renginių.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 74, 2020). Straipsnius jame publikavo Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė Jolanta Budriūnienė ir DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė:

JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu / Jolanta Budriūnienė // Knygotyra. – T. 74 (2020), p. 188-208;

Santrauka: Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/18607

Toliau skaityti „Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)”

Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti

Parengė Rima Dirsytė

I.

Jau keletą metų  Lietuvos Respublikos Seimas skelbia atmintinus metus – Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių  įvykių, nusipelniusių asmenybių jubiliejinių sukakčių minėjimą. 2020 metai tarp kitų paskelbti ir Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais.

Steigiamasis Seimas sukūrė politinius, ūkinius ir kultūrinius Lietuvos valstybės pagrindus. Norėtume priminti svarbiausius šio neeilinio įvykio faktus.

Steigiamojo Seimo sušaukimo proga sukurti pašto ženklai.
Dail. M. Pukas, A. Varnas
Iš: Lietuvos pašto ženklai… Vilnius, 1991

Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920 m. balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Literatūroje teigiama, kad balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Pabrėžtina, kad Seimą rinko ir buvo išrinktos ir moterys – jos  Lietuvoje rinkimų teisę gavo anksčiau, nei moterys kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, pvz.: Prancūzijoje – tik 1945 m.

Pagal rinkimų įstatymą numatytas bendras mandatų skaičiaus – 229, tačiau buvo išrinkta tik 112 delegatų. Likę 117 mandatų buvo skirti kandidatams iš Rytų Lietuvos su Vilniumi (108) ir Klaipėdos kraštui (9). Rinkimai ten neįvyko, nes Lietuva tuo metu šių teritorijų nekontroliavo. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 tautos atstovų , t.y. buvo didelė jų kaita (dalis atsisakė mandato, keli mirė, vienas jų žuvo nepriklausomybės kovose).

Į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5, o iš viso jame dirbo 8 moterys: Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Felicija Bortkevičienė, Veronika Mackevičiūtė (abi išrinktos 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.). Pirmajam posėdžiui pirmininkavo G. Petkevičaitė-Bitė – kaip vyriausia Seimo narė (tuo metu ji buvo 59 metų), sekretoriavo O. Muraškaitė–Račiukaitienė – jauniausioji delegatė (24 metai).


Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį į jauną Steigiamojo Seimo narių amžių – kone trečdalis neturėjo nė 30 metų, ir tik aštuoni buvo virš 50 metų.

Skaityti daugiau

Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140

Parengė Dalia Tarailienė

Retų knygų ir rankraščių skyrius

Petras Kalpokas apie 1930 m.

Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond  – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.

Petras Kalpokas su draugu Miunchene apie 1909 m.
Toliau skaityti „Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140”

Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė

Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Toliau skaityti „Pakalbėkime apie orą”

Vilniuje prisiminta Wladyslawo Wielhorskio asmenybė

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.

Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>