
„Smalsaukit ir keliaukite Australijon visi“, – kadaise dainavo „Keistuolių teatro“ aktoriai. Liepos 2 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta Gražinos Pranauskas knyga „Lietuvybė Down Under: Maintaining Lithuanian national and cultural identity in Australia“ („Lietuvybė Australijoje: Lietuvos tautinės ir kultūrinės tapatybės palaikymas“), kuri padeda pasmalsauti į šį žemyną nenukeliavus.
Pati G. Pranauskas į Australiją atvyko 1989 m. Įsiliejusi į vietos lietuvių gyvenimą, ji naujoje šviesoje pamatė lietuvybę. Pavyzdžiui, jos vyras nekalba lietuviškai, tačiau save identifikuoja kaip lietuvį. G. Pranauskas pastebėjo, kad bendruomenė skyla į tris grupes: imigrantus, atvykusius po Antrojo pasaulinio karo (DP kartą), jų vaikus ir tuos, kurie atvyko po 1970 m. „Lietuvybėje Down Under“ autorė remiasi interviu su įvairiose Australijos vietose gyvenančiais lietuviais.
G. Pranauskas neapsiriboja faktine informacija, siekia reflektuoti savo patirtį Australijoje. Knygos pabaigoje pateikiamos ištraukos iš jos romano „Torn: the story of a Lithuanian migrant“. Romano protagonistė Daina į Australiją atvyksta 1986 m., pas giminaitį, DP kartos atstovą Algį.

„Mano šeimoje niekas nesirgo vėžiu, tik prostatos, kuriuo, atrodo, suserga nemažas skaičius vyresnio amžiaus vyrų. Aš tvirtai tikiu, kad mes visi nešiojamės vėžio ląsteles, kurios ramiai snūduriuoja mūsų kūnuose. Kada ir kodėl jos suaktyvėja, išlieka paslaptis. Mano vėžys buvo lyg žaibas iš žydro dangaus. Tarsi griaustinis giedrą dieną. Deus ex machina“, – apie 2013 metų lapkritį diagnozuotą gimdos vėžį knygos Detour: A Side Trip Through Chemotherapy and Poetry įžangoje rašo autorė Diana (Danelė) Vidutis.
2017 m. R. Paknio leidykla išleido naują poeto, intelektualo Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ laidą: pirmoji išėjo 2006 m., 2013 m. knyga buvo išleista Varšuvoje, lenkų kalba. „Tai biografijų rinkinys, savotiška įžymių vilniečių enciklopedija. Dabar siūlau pataisytą ir trečdaliu papildytą šios enciklopedijos laidą“, – taip naująją knygą pristato pats autorius.
įtrauktieji glaudžiai susiję su Vilniumi: jame gimę, ilgokai gyvenę arba kitaip virtę „sostinės paveldo dalimi“. Vilniaus vardai – tiek garbių, tiek „labai nesimpatingų“ asmenybių – aprėpiami nuo Viduramžių. T. Venclova teigia, kad vienas iš knygos sudarymų principas – grynai subjektyvus: „Įtraukiau tuos asmenis, apie kuriuos rašyti man buvo įdomu“.
mini biografijoje, jau po S. Vėlavičienės mirties pasirodė reikšminga jos knyga „Draustosios spaudos pėdsakais“ (Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011). S. Vėlavičienės tekstuose užfiksuoti esminiai politinių procesų nulemti spaudos, leidybos pokyčiai, susiję su žodžio laisvės atvėrimu, spaudos cenzūros griūtimi, bibliotekų specfondų naikinimu, laisvojo pasaulio literatūros pažinimu, lietuvių išeivijos kultūrinio paveldo grįžimu. Knygą sudarė S. Vėlavičienės kolegė Jolanta Budriūnienė – dabartinė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento, kuriam priklauso Lituanistikos skyrius, direktorė.
Nuo 2017-ųjų pavasario Berlynas asocijuojasi su Vasario 16-osios aktu: būtent Vokietijos sostinėje profesorius Liudas Mažylis rado Lietuvos „šventąjį Gralį“. „Labai aiškiai nuo pat pradžių supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi“, – pasakojo prof. L. Mažylis