Kategorija: Nauji leidiniai

Makso Frajaus pasakojimai apie senąjį Vilnių

FrajausUž rusų kalba kuriančio rašytojo Makso Frajaus pseudonimo slepiasi du žmonės: rašytoja Svetlana Martinčik ir jos vyras, dailininkas Igoris Stepina. Iš Ukrainos kilusių menininkų pora jau dešimtmetį gyvena pamiltame Vilniuje, kurį dažnai vaizduoja kūryboje. Lietuvos sostinė M. Frajaus tekstuose stebuklinga, panaši į sapną. Visgi knygos į Vilnių pritraukia visiškai realius rusų turistus.

Lituanikos skyriuje saugome du Sankt Peterburge išleistų „Senojo Vilniaus pasakojimų“ („Сказки старого Вильнюса“, 2013) tomus, sudarytus iš tekstų ir Vilniaus nuotraukų. Šių metų pradžioje išėjo trečiasis knygos tomas, kuris anksčiau ar vėliau taip pat papildys mūsų fondą.

Lietuvoje M. Frajaus knygas leidžia leidykla „Nieko rimto”. Išsamiau aprašytą M. Frajaus pseudonimo istoriją rasite „Nieko rimto“ tinklaraštyje:
http://niekorimtonamai.wordpress.com/2014/04/30/maksas-frajus-pseudonimo-istorija/

Pasirodė naujas Baltic Heritage Network biuletenis

balthernetPasirodė antras šiais metais Baltic Heritage Network biuletenis, kuriame apie jaunųjų diasporas tyrinėtojų seminarą, įvykusį Nacionalinėje bibliotekoje, rašo Lituanikos skyriaus vyr. tyrėja Dalia Cidzikaitė. Taip pat publikuojamas Lituanikos skyriaus vedėjos Jolantos Budriūnienės tekstas apie kultūros istorikės, Violetos Davoliūtės knygą „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“ (Sovietinės Lietuvos kūrėjai ir griovėjai: atmintis ir modernybė po karo). Knygos autorė, kalbindama sovietinės kultūrinės inteligentijos atstovus, nagrinėdama atsiminimus, spaudą, grožinę literatūrą ir kitus šaltinius, analizuoja įvairias traumines patirtis. Naujienlaiškį galite paskaityti čia >>

„Esame vilko vaikai“

wirsinddiewolfskinderWir sind die Wolfskinder: Verlassen in Ostpreussen/ Sonya Winterberg; mit einem Vorwort von Rita Süssmuth und Fotografien von Claudia Heinermann: München; Zürich: Piper, 2012 p.,335, Lituanikos archyvas : C(LKA)vok.18/012

Vokietijoje 2012 metais išleista žurnalistės Sonyos Winterberg knyga „Wir sind die Wolfskinder“ („Esame vilko vaikai“). Knygos autorė pasakoja Rytprūsių vokiečių vaikų, radusių prieglobstį lietuvių šeimose, likimą. Vokietijos žiniasklaidoje rašoma, kad knygoje pateikta II pasaulinio karo našlaičių istorija yra sukrečianti. Po II pasaulinio karo Rytprūsiuose liko apie 20 tūkst. vilko vaikų. Daugelis jų matė, kaip miršta jų tėvai ir broliai. Badas juos, nelyginant vilkus, nuvijo per miškus į Lietuvą, kur buvo manoma „tikras duonos perteklius“. Dauguma vaikų tuo patikėjo. Beveik visiems teko elgetauti, kai kurie ūkiuose buvo priimti tarnauti, tačiau ten dažnai mušami ir prievartaujami. „To, ką aš išgyvenau, kas man buvo padaryta – vienam žmogaus gyvenimui per daug“, – sako 73 metų Christel Scheffler. Dauguma vilko vaikų jau suaugę grįžo į Vokietiją. Tai knyga apie drąsą ir tapatumą. Apie vilko vaikus yra rašęs Alvydas Šlepikas, Remigijus Baltrušaitis, Ruth Kibelka.

Knyga apie ankstyvąjį Vilniaus literatūrinį modernizmą lenkų kalba

Polifonia literatury w Wilnie okresu wczesnego modernizmu 1904-1915

Mindaugas Kvietkauskas

Lituanikos archyvas : C(LKA)lenk.24/012

Mindaugas Kvietkauskas savo monografijoje atkuria ankstyvojo Vilniaus literatūros modernizmo vaizdą. Iki šiol dauguma literatūros tyrėjų – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, rusų – tyrinėjo savo tautines teritorijas. Anot monografijos autoriaus: visos tautinės literatūros Vilniuje funkcionavo kaip sistemos sistemoje. M. Kvietkauskas monografijoje žvalgosi po mažai kam žinomas sritis, išryškina ankstyvojo literaūros modernizmo kryptį, asmenybes, o taip pat ir kultūros žmones, pateikia jų kūrybos pavyzdžius. Žinios apie pristatomą laikotarpį yra menkos, todėl pati veikalo tema – nauja ir aktuali moksliniame diskurse.

Knyga apie lietuvių dokumentinį kiną – vokiečių skaitytojams

Studijų, monografijų apie lietuvių kiną nėra daug, todėl kiekviena knyga yra laukiama ir sveikintina. Lituanikos skyrių pasiekė Vaidos Andriukaitytės darbas apie lietuvių dokumentinį kiną vokiečių skaitytojams.
Trumpai apie knygą:
Tolyn nuo Rusijos – tokia buvo lietuviško dokumentinio kino programa po Sovietų sąjungos žlugimo. Du šio žanro atstovai režisieriai – Arūnas Matelis ir Audrius Stonys – pradėjo naują dokumentinio kino etapą, kuris labai skyrėsi nuo kitų dviejų kaimyninių šalių. Abu režisieriai debiutavo lūžio laikotarpiu (apie 1980 m.). Jie priklauso pirmajai lietuviškojo kino kūrėjų kartai, kuri tiesiogiai nebuvo inspiruota sovietinės kino mokyklos. Režisierių filmai perteikė tuo metu tebesitesiantį perversmą šalyje ir žmonėse. Tai kartu buvo ir poetinės dokumentikos pradžia.
Lietuvių kinas Vakarų kinematografijai iki šiol yra terra incognita, o lietuvių kinas vis ieškantis naujų perspektyvų.
Vaida Andriukaitytė savo knygoje perteikia įdomų susitikimą su lietuvių dokumentiniu kinu.

Olegas Truchanas. Į laukinę Tasmanijos gamtą

pedderOlegas Truchanas (1923-1972 m.) – laukinės gamtos fotografas, keliautojas ir gamtosaugininkas. Gimė Šiauliuose. Nuo ankstyvos jaunystės buvo sportiškas ir linkęs į nuotykius: nuo vaikystės mėgo vandens sporto šakas, rimtai užsiėmė buriavimu (netgi turėjo atstovauti Lietuvai 1940 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet jos neįvyko). 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Kaip ir daugelis šios emigracijos bangos atstovų, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Čia susidomėjo fotografija. Penktojo dešimtmečio pabaigoje, atvykęs į Australiją, nusprendė gyventi Tasmanijos saloje, kurios laukinė gamta tapo jo gyvenimo aistra. Fotografas pats vienas leisdavosi į rizikingas keliones upėmis savadarbe baidare ir subtiliai fiksavo naujaisiais namais virtusios salos kraštovaizdį.  Toliau skaityti „Olegas Truchanas. Į laukinę Tasmanijos gamtą”