Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo
tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų –
nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono
lietaus apardyti kūnai, mechaniškai
kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs
Eilėraštį atrinko Deimantė Žukauskienė. Daugiau J. Kelero eilėraščių rasite: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=583&str_id=2444
Nuskambės keistokai, bet darbas Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje šiek tiek primena… emigraciją. Sklaidome lietuvių diasporos žurnalus ir laikraščius, skaitome lietuvių kilmės autorių knygas, išleistas užsienyje. Mūsų skyrius kurį laiką vadinosi Lituanikos skyriumi: lituanika – tai ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra. Pasaulio lietuviai, jų bendruomenės, įvairios organizacijos, lituanistinės mokyklos atrodo esantys visai netoliese. Lengvai galėtume suvaidinti, kad ilgokai gyvenome, tarkime, Čikagoje: papasakoti apie tradicijas, šventes, ryškiausius šiandieninės bendruomenės asmenybes.
Kartais ši netiesioginė emigracija virsta tikra. Prieš gerą penkmetį ilgametė mūsų skyriaus darbuotoja Jolanta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą, o pernai pradėjo dirbti Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tikime, kad profesionali ir patyrusi bibliotekininkė puikiai įsilies į šios institucijos gyvenimą.
Vilnius : Alma littera, 2013
Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint- André des Arts) neišvydau nė vienos žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesjė su garsiuoju ilgu batonu rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir gatvė vėl visiškai tuščia. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepereisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos.
<…>
Paryžiaus žavesys susideda iš daugelio dalykų, bet ar ne muzika yra tos fejeriškos atmosferos siela? Įsivaizduokime nebylį Paryžių, pripildytą tik variklių burzgesio ir vis skriejančių pro šalį gaisrinių ir policijos mašinų sirenų (irgi neatsiejama prancūzų sostinė dalis).
<…>
Toliau skaityti „Jaroslavas Melnikas, „Paryžiaus dienoraštis : (prancūziškos sielos paslaptys)“”Vilnius: Tyto alba, 1998
Vakare vaikštau po Monparnasą, kažkada skleidusį legendines istorijas, kuriomis patikėjo visas pasaulis. Analfabetai, nepraustaburniai ir aferistai sugebėjo įtikinti buržujus, kad yra nepakartojami, genialūs, todėl verta už juos brangiai mokėti. Monparnaso aukso amžius jau baigėsi. Dabar jame gyvena kino žvaigždės, gaunančios milijoninius honorarus, kokie nors Rytų europiečiai, laiku supratę, kas yra nepakeliamas būties lengvumas. Regiu jų dabartinę būtį, kurią labai sunku būtų įvardyti nepakeliama, nors jie visais būdais ir stengiasi rašyti prancūziškai ir, kaip patys sako, įveikę vieną sakinį pasijunta lyg įkopę į Everestą. Aš jiems nepavydžiu. Einu susikišęs rankas į kišenes. Gera nieko neveikti.
Negaliu atsižavėti gražuolėmis, vairuojančiomis automobilius. Ilgai stoviu prie šviesoforo, nors čia ir ne Vokietija. Tikiuosi sulaukti dar gražesnės. Pasiseka. Ji vairuoja raudoną jaguarą. Pagyvenusi. Man žalia, jai raudona. Neinu. Žiūriu į ją. Užsidega geltona. Ji pastebi mane ir nuvažiuodama pamoja. Man tai lyg eliksyras.
Stoviniuoju Sen Mišelio bulvare ir negaliu apsispręsti, kur patraukti. Bankininkų šiaurinis Paryžius už Senos dar nykesnis, Monmartro disneilendas koktus. Galėčiau eiti į Šiaurės ar Rytų geležinkelio stotį, tačiau tai jau būtų desperatiškas veiksmas, patvirtinantis, kad visiškai neturiu vaizduotės. Nenoriu pasiduoti, todėl ramstau sieną ir galvoju: atgal? pirmyn? į dešinę? kairėn? Visos galimybės šį sekmadienį
vienodai atgrasios. Žinoma, galėčiau prisėsti kavinėje, tačiau kas nuo to pasikeis – diena juk nevirs naktimi. Prisimenu gražų romano pavadinimą – „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“. Iš tiesų tiksliai pasakyta. Galima būtų pridurti: ir už dienas, ir už naktis, ir už viską.
Išsitraukiu knygą iš kišenės ir imu skaityti: „Meile mano, labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Parodyčiau savo mylimiausias gatves, kurias išvaikščiojau prieš pusšimtį metų tuščiu pilvu; nuvesčiau į kavines, kuriose rašiau knygą, vėliau suteikusią man laisvę ir nepriklausomybę. Labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Aš tau noriu jį atverti tokį, koks jis kadaise buvo. Noriu parodyti miestą, kurio jau nebėra. To aš labiausiai šią minutę noriu. Noriu ir meldžiu – vyk su manimi“.
Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė
Parengė Dalia Tarailienė
Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935), Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų. Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos Paulinos Aukštikalnytės pasakojimą.
Toliau skaityti „Kraštotyrinės atminties puoselėtojui Juozui Žagrakaliui – 115”Šiandien minime pirmąsias Nacionalinės bibliotekos bičiulės Gražinos Ručytės-Landsbergienės mirties metines.
Būtent jos iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija 2017 m. spalį perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. Tuomet įkurta speciali Valstybingumo erdvė, kurioje saugomos Landsbergių šeimos knygos.
Bibliotekoje veikiančio Valstybingumo centro šaknys taip pat sietinos su kolekcijos perdavimu. Centras vykdo kultūrinę ir edukacinę veiklą, skatina visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisideda prie demokratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės kūrimo.
Valstybingumo centras glaudžiai bendradarbiavo su ponia Gražina. Ji dažnai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose – dalinosi savo kalėdiniais receptais, iš savo pozicijų pasakojo apie Nepriklausomybės istoriją, būtent Nacionalinėje bibliotekoje vyko ir jos kartu su Agne Marcinkevičiūte sukurto filmo „Pirmininko diplomatija“ premjera.
Paskutiniais gyvenimo metais Gražinai Ručytei-Landsbergienei ypač buvo svarbu, kad išliktų užfiksuoti jos prisiminimai apie Atgimimo laiką ir intensyvų laikotarpį, kai jai teko imtis pirmosios šalies ponios pareigų. Šiuo metu spaudai rengiamas leidinys, kuriame bus galima susipažinti su šia unikalia medžiaga.