Lentvario Tiškevičiai

Parengė Vytautas Smilgevičius


tyszkiewiczowie-rodem-z-landwarowa-neritonLilianos Narkowicz „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  (Iš Lentvario kilę Tiškevčiai) – įdomi knyga apie Lietuvos bajorų giminę.

Lentvario Tiškevičių istorija prasideda 1850 m., kada grafas Juozapas Tiškevičius nupirko Lentvarį, pradėdamas dideles statybas ir rekonstrukcijas. Knygoje regime ir dvarą valdžiusių Tiškevičių karjerą, jų ūkinius sugebėjimus ir patriotinę veiklą. Už šią Tiškevičiai persekioti – ne kartą suimti, tremti. Represijas sustabdė I pasaulinis karas, bet jo metu dvarą nusiaubė Rusijos kariuomenė. 1925 m. Lenkijoje vykdoma dvaro reforma: ir Lentvario dvaras turi parduoti dalį savo žemių. Vėliau matome dvaro ir miestelio (patekusių tarp Sovietų Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos) nuosmukį. II pasaulinis karas skaudžiai smogė Tiškevičiams: vieni nukankinti nacių, kiti – sovietų konclageriuose. Likę emigravo: kas į Skandinaviją, kas – per sovietų lagerius – į Braziliją. Toliau skaityti „Lentvario Tiškevičiai”

Jono III Sobieskio puotos ir pasninkai

Parengė Vytautas Smilgevičius


ksiega_szafarska1695 metų rugpjūčio 7 diena, sekmadienis, Jono III Sobieskio rezidencija Wilanovoje. Jo Didenybei buvo patiekti 37, karalaičiams – 20, Rusios vaivadai – 21 mėsiškas patiekalas. Puotoje dalyvavęs ponas Želigovskis gavo tik mėsos ir žąsį, kaip ir dvaro paiždininkio tarnai. Prie patiekalų duota daržovių, taukų, grikių košės, kiaušinių, pieno, prieskonių, kitų produktų. Lapkričio 29, pasninko metas. Vaizdas keičiasi: tik keletas mėsiškų patiekalų, valgiui siūlyta 8 rūšių žuvies, taip pat kiaušinių, ryžių, migdolų, svogūnų, taukų. Toliau skaityti „Jono III Sobieskio puotos ir pasninkai”

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius


40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių  – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.

Radvilų rūmai Neboruve

Parengė Vytautas Smilgevičius


Inwentarze pałacu w Nieborowie       Radvilų giminės istorija neatsiejama nuo  LDK ir Abiejų Tautų Respublikos. Todėl 2014 m. Lenkijos DiG leidyklos išleista I. Grzeluko ir W. Warchałowskio sudaryta knyga Inwentarze pałacu w Nieborowie, 1694-1939 : źródła do dziejów pałaców Radziwiłłów zachowane w bibliotece nieborowskiej (1694‑1939 m. Neboruvo dvaro inventoriai: Radvilų dvaro šaltiniai, saugomi Neboruvo bibliotekoje) suteikia galimybę išsamiau suvokti kultūrinę, ekonominę, politinę Lenkijoje gyvenusių Radvilų veiklą.

Knygoje pateikiami Neboruvo, Arkadijos, Radvilų rūmų Varšuvoje inventoriai – vienas vertingiausių istorijos šaltinių. Tai dokumentai, kuriuose surašyti dvaro ir palivarkų pastatai, juose esantis turtas. Inventoriai sudaromi perkant, parduodant dvarus, dovanojant arba parduodant turtą, vidutiniškai kas 8 metai. Toliau skaityti „Radvilų rūmai Neboruve”

Jerzy Władysławas Giedroyćas: ikikarinė veikla

Parengė Vytautas Smilgevičius


Zebrowski_Jerzy GiedroycJerzy Władysławas Giedroyćas (Jurgis Vladislovas Giedraitis) (1906‑2010) – vienas ryškiausių XX a. Lenkijos intelektualų. Kilęs iš Lietuvos bajorų politikas, teisininkas, publicistas, rūpinosi harmoningais Lenkijos santykiais su kaimynais, daug dėmesio skyrė draugiškiems Lenkijos ir Lietuvos, lietuvių ir lenkų santykiams, rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, jo įkurtas fondas remia Lietuvos mokslininkų studijas Paryžiuje. 2012 m. Krokuvoje išleista M. Żebrowskio knyga Jerzy Giedroyć. Życie przed „Kulturą“ (Jerzy Władysławas Giedroyćas. Gyvenimas iki „Kultūros“) – naujas veikalas apie žymų Lenkijos ir Lietuvos veikėją. Toliau skaityti „Jerzy Władysławas Giedroyćas: ikikarinė veikla”

Vertinga knyga apie Žemaitijos kapines

 Cmentarze na Żmudzi = Žemaičių kapinės : polskie ślady przeszłości obojga narodów / Jan Skłodowski : Warszawa : Ministerstwo Kultury i Dziedzictwa Narodowego, 2013.
Cmentarze na Żmudzi = Žemaičių kapinės : polskie ślady przeszłości obojga narodów / Jan Skłodowski : Warszawa : Ministerstwo Kultury i Dziedzictwa Narodowego, 2013.

Istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) monografija „Žemaičių kapinės : lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“ vertinga dalykiniu ir teminiu aspektu, novatoriška senosioms žemaičių kapinėms skirtoje lietuviškoje istoriografijoje.

Dvikalbiu formatu išleistos knygos autorius atliko įspūdingą darbą: keliaudamas po Žemaitiją, 156 vietovėse aptiko 211 laidojimo vietas (bažnyčių kapines, parapijų kapines, vietines ir dvarų kapines; taip pat bažnyčias, nes ir jose, ypač senosiose, buvo laidojama) ir atliko jų inventorizaciją. Aprašyti ir nufotografuoti 1957 antkapiai su lenkiškais ir, retais atvejais, lotyniškais įrašais. Kapavietes galima laikyti šios nedidelės, aiškiai apibrėžtos teritorijos istorinių paminklų kompleksu.

Leidinyje pateikiami kapaviečių aprašai ir, svarbiausia, gausi fotografinė medžiaga. Jeigu turėsime omenyje dažnai kartojamą mintis, kad Tėvynė – tai žemė ir kapai, o praradusios atmintį tautos nustoja gyvavusios, šis darbas saugo nuo lemtingų atminties praradimo padarinių.

Darbas yra reikšmingas ir kaip savitas kelionių vadovas: jame gausu informacijos, kuri vertinga keliaujant po vakarines buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.

Parengė Lituanikos skyriaus vyresn. bibliografė Vlada Filipovič