Trečiadienį, lapkričio 9 d., Sankt Peterburge esančioje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje atidaroma paroda prof. Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. E.Volteris – žymus kalbininkas, etnografas, archeologas, bibliotekininkas, vienas iš Lietuvos universiteto ( dab. Vytauto Didžiojo universiteto) įkūrimo iniciatorių.
Eduardo Volterio gyvenimas susijęs su Latvija ir Vokietija, Rusija ir Lietuva. Rygoje gimęs ir šiame mieste gimnaziją baigęs, Leipcige filologiją studijavę ir daug metų baltistiką Sankt Peterburgo universitete dėstęs, jis daug prisidėjo prie lietuviškų knygų leidimo Rusijos imperijoje, rinko ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas.
1918 m. E.Volteris persikėlė gyventi į Lietuvą ir tapo Valstybinio centrinio knygyno (dabar − Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) kūrėju bei pirmuoju jos vadovu, vėliau Kauno miesto muziejaus vadovu, 1922–1933 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Eduardo Volterio asmeninis archyvas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose.
Lapkričio 4 d. Nacionalinė biblioteka pakvietė į antrąją „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ paskaitą. Lapkričio mėnesio svečias – prof. dr. Giedrius Subačius, knygos „Upton Sinclair: The Lithuanian Jungle“ (2006) autorius – pristatė savo tyrimus apie konkrečias vietas, kuriose vyko Uptono Sinclairio romane „Džiunglės“ (1905) aprašytas gyvenimas ir darbas, apie žmones, kuriuos tuomet jaunas žurnalistas buvo sutikęs, su kuriais kalbėjosi ir kurie jį įkvėpė savo veikėjais pasirinkti lietuvius.
Šiemet sukanka 100 metų, kai Amerikos lietuviai pirmą kartą surengė visuotinę „Lietuvių dieną“. 1916 m. lapkričio 1 d. tuometinis šalies prezidentas Woodrowas Wilsonas leido visose Jungtinėse Amerikos Valstijose rinkti aukas nuo karo kenčiantiems lietuviams. Mūsų tautiečiai emigracijoje telkėsi, organizavosi ir iki akcijos pabaigos surinko daugiau nei 170 tūkstančių dolerių paramą. Minėdami šį itin svarbų, tačiau nedaugeliui žinomą mūsų istorijos įvykį ir džiaugdamiesi naujausiais lietuvių išeivijai skirtais mokslo darbais,
Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“. 
Kn. taip pat: Introduction / Piret Noorhani, p. 5-7. – Bibliogr., p. 159, ir išnašose
Population displacement in Lithuania in the twentieth century : experiences, identities and legacies