Autorius: LS

Kas bendro tarp rašytojos G. Petkevičaitės ir kultūrinio žurnalo „Žingsniai“?

bite08-485x530Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.

Apie G. Petkevičaitę-Bitę išleista ne viena monografija, išspausdinta jos korespondencija, tačiau vis dar atrandama įdomių dalykų, atveriančių naujų spalvų žymiosios rašytojos portretui, o taip pat supažindina su mažai žinomu Antanu Kasperavičiumi.

Antanas, būdamas dar visai mažas, pateko garsios rašytojos globon. Įgimtų gabumų ir Bitės globos dėka vargšų vaikas tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.

1944 m. Antanas Kasperavičius su šeima emigravo į Vakarus. Žinių apie jo gyvenimą JAV rasta nedaug. Žinoma, kad Jungtinėse Valstijose dirbo sodininku. A. Kasperavičius neblogai valdė žodį, dar dešimties neturinčio berniuko vaizdelį apie berželį ir jo „košę” G. Petkevičaitė išspausdino „Vilniaus žiniose”. Pasitraukęs į JAV, dar Vokietijoje 1946–1948 m. kartu su Petru Būtėnu pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Žingsniai” (leidinį galima rasti Lituanikos skyriaus fonduose), kuriame buvo išspausdinta ir keletas G. Petkevičaitės laiškų. A. Kasperavičius, traukdamasis iš Lietuvos, pasiėmė brangiausius daiktus, tarp kurių buvo ir mylimos globėjos laiškai .

G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš. Veido archyvas
G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš.
Veido archyvas

Daugiau apie šią draugystę ir Petro Palilionio sakytinę dramą skaitykite >> Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2015 m. vasario 7 d., p. 6

Vertinga knyga apie Bernardinų kapines

002pol
Cmentarz Bernardyński w Wilnie / Krzysztof Hejke ; wstępem opatrzył Witold Banach. – Warszawa : Rada Ochrony Pamięci Walk i Męczeństwam, 2010.

Tinklaraštyje jau esame pristatę istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) novatorišką monografiją „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“. Lituanikos skaitykloje dabar galima rasti ir Varšuvoje išleistą, vertingą knygą apie Bernardinų kapines (Cmentarz Bernardyński w Wilnie). Leidinyje pristatomos šiek tiek primirštos, tačiau gražios, istorinės Vilniaus Užupio kapinės. Albumas buvo išleistas minint 200-ąsias jų metines. Tekste, papildytame apie 150 nuotraukų, pateikiama kapinių istorija, pasakojama apie čia palaidotus asmenis. Knygos sumanytojas ir nuotraukų autorius – fotografas ir operatorius K. Hejke, parengęs jau keliolika panašių albumų. Kviečiame skaityti!

Apie prūsiškąją Sacharą ir paslaptingą Nidos dailininkų koloniją

51E-9SJIGjL._SX258_BO1,204,203,200_Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš  Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Jonas Rimka

Rankraščiai nedega: pradingusio Vincentos Lozoraitienės rankraščio istorija

Petruitis

1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:

Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.

V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius
V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius

Ar tai ne stebuklas?

Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.

Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.

Niujorko nuotakos renkasi lietuvių kilmės dizainerės sukneles

2014-bridal-romona-keveza-legends__fullKanadoje gimusi, bet Niujorke dirbanti madų kūrėja Romona Keveža visai neseniai įkūrė pirmąjį autorinį drabužių saloną prašmatniame One Rockefeller Plaza, Manhetene. Romonos pavardė gerai žinoma mados pasaulyje, tačiau nedaugelis žino, kad šiandien garsi kūrėja Ontario provincijoje, Kanadoje augo kaip Ramutė Siminkevičiūtė. Dizainerė, norėdama išskirti iš kitų, savo vardą pradėjo rašyti su dviem „o“ raidėmis – Romona. Iš tėvo Vyto Siminkevičiaus paveldėtą pavardę Romona pasikeitė į lengviau ištariamą motinos mergautinę – Kevėžaitė, tačiau ją sutrumpino ir tapo Keveža.

Romonai kelias į pripažinimą ir šlovę nebuvo lengvas. Pati dizainerė save dažnai apibūdina kaip vėžlį, kuris lėtai rėplioja į tikslą. Kūrėja po studijų baigimo University of Western Ontario išvyko gyventi į Niujorką, kuriame gan kukliomis 15 000 dol. santaupomis 1986 m. atidarė parduotuvę „La Maison”, o po metų – antrąją, ,,Four Seasons” viešbutyje Wašingtone. 1989 m. Romona pradėjo kurti pirmąją savo autorinę kolekciją, o nuo 1999 m. dizainerės sukneles pradėjo pardavinėti prestižinės mados parduotuvės. Dabar Romonos suknelių galima įsigyti net 180 parduotuvių visame pasaulyje. Jos garsiausių klienčių sąrašė žinomos aktorės bei dainininkės: Angelina Jolie, Nicole Kidman, Taylor Swift, Lady Gaga.

Kasmet Ramona Keveža sukuria dvi kolekcijas nuotakoms ir dvi „Luxe RTW”, t. y. prabangių gatavų drabužių. Dizainerės darbų galima rasti jos facebook paskyroje > https://www.facebook.com/OfficialRomonaKeveza

Paruošta pagal >> Draugas. 2015 m. sausio 3 d, p. 11.

Citata pasaulinės poezijos dienos proga

NYKANiliunas_dienorasciofragmentKovo 21-oji Lietuvoje – Pasaulinės poezijos diena.

Kas  yra poezija?

Poezija. Jos yra visur, tik vienur daugiau, kitur mažiau. Poetry is everywhere – in our memories and on our streets, tattoed on skin and painted on walls. Utenoj ir Vilniuje, New Yorke ir Tauragnuose.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai, 2009-2012. Vilnius, 2014, p. 80