Rašytojas Jaroslavas Melnikas gimė 1959 m. vasario 6 d. Smygoje (Dubno rajonas, Rovno sritis), Ukrainoje. Jo knygos išleistos Lietuvoje ir už jos ribų, sulaukė gerų lietuvių ir užsienio kritikų atsiliepimų. J. Melniko romanas „Les Parias d’Eden“ („Išguitieji iš Edeno“) pasirodė prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų. Knygos vertimą galima rasti Lituanikos skaitykloje (Lituanikos archyvas C(LKA)pranc.7/997). Rašytojas dirbo „Laimos” ir „Moters” redakcijose, ilgai bendradarbiavo su prancūzų žurnalu „ELLE”. Rašytojo kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, kroatų ir kt. kalbas bei apdovanota literatūrinėmis premijomis. Jo knygos įtrauktos į kūrybiškiausių metų knygų, metų knygos penketuką. 2010 m. knyga nominuota Europos literatūrinei premijai (Le prix du livre europeen). 2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris nominuotas metų knygai Ukrainoje. Šiemet Jaroslavo Melniko knyga „Maša arba postfašizmas“ pretenduoja tapti metų knyga. J. Melnikas kurį laiką gyveno ir kūrė Paryžiuje. 2013 m. pasirodė esė knyga „Paryžiaus dienoraštis”.
„Gyvendamas Paryžiuje, galvoju apie Vilnių. Gyvendamas Vilniuje, galvoju apie Paryžių. Norėčiau, kad Vilniuje atsirastų daugiau magijos, kad jis būtų amžina šventė – kaip Paryžius. Kaip tai padaryti? Paryžiaus magija kuriama genialiai paprastai. Gyventi prancūziškai – tai būti laimingam. Man regis, supratau, kur slypi prancūzų laimės paslaptis. Noriu pasidalinti šiuo žinojimu su skaitytojais.“ – Jaroslavas Melnikas.
Paryžiaus dienoraštis: esė. – Vilnius: Alma littera, 2013.
„Jei bent kiek įsivaizduojate, kokio brangaus akmens sau ieškote, jį tikrai rasite Izraelio deimantų centre. Auksarankiai meistrai jums išpjaus tokią deimanto formą, kokios tik įgeisite: drugelio, širdies, arklio galvos ar net atkartojančią mylimosios veido kontūrą. O gal norite deimantais inkrustuoti savo akinius, diržo sagtį, telefono aparatą ar net revolverį? Deimantų centro darbuotojams tai nesukels jokių problemų“. 
Lodo miestą žino kiekvienas izraelietis, bet tikrai ne kiekvienas yra užsukęs į šį miestą. Lode aidi šūviai, siautėja nusikalstamos grupuotės, o alkoholizmas, narkotikai – seniai negyjančios miesto žaizdos. Į atskirus kvartalus pasidaliję žydai, arabai, etiopai, beduinai gyvena tarsi karo lauke. Tačiau Rutha Lande Wasserman išeivių iš Lietuvos duktė tiki, kad šis miestas gali būti patraukli vieta gyventi. Rutha metė stulbinamą politinę karjerą (dvejus metus dirbo Izraelio Sh. Pereso patarėja užsienio politikos klausimais) ir persikėlė į Lodą. 