Asmenybės – Puslapis 35

Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu

Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“

Labai smagu, kai darbas dovanoja galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nekreipta į Marką Lipą, kuris ne tik papasakojo apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948-2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir papasakojo apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų bei suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką Marką Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją, ir parengęs pokalbių knygą, jog man belieka tik pritarti.

Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kad lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai

Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas ; sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė. Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 29

Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją… Kada atvyko seneliai atvyko? Kaip jiems čia sekėsi įsikurti? Ką dirbo?

Kaip dauguma lietuvių, kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927 metais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, nereikėdavo daug drabužių dėvėti dėl šilumos ir t.t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose. Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Mano močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų… Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir apsivedė. Po vestuvių, mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis dirbo toliau elektrinėje iki pat pensijos.

Toliau skaityti

Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė

JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris. [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.
Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.

Toliau skaityti

Rašytojos Renatos Šerelytės sukakčiai

*R. Šerelytė per K. Bradūno knygos „Kertinė paraštė“ pristatymą Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, 2018 m.*

Šiandien penkiasdešimtmetį švenčia prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė. Sveikiname!!! Jeigu namuose neturite R. Šerelytės knygų, kelias rasite Epavelde:

Prakeiktas kardas / Renata Šerelytė. – 1997: https://bit.ly/2WN1UHx
Ledynmečio žvaigždės / Renata Šerelytė. – 1999: https://bit.ly/2WjlhJu
Krakatukų pievelė / Renata Šerelytė. – 2007: https://bit.ly/3clW6vf

Taip pat siūlome atkreipti dėmesį į mūsų bičiulių, mėnraščio „Metai“, publikuotą interviu. Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė:

Gyvenimas – keistas ir pribloškiantis, jo nebūtina užrašinėti. Kartais svarbiau tiesiog gyventi, savo laikinumą, pasaulio laikinumą ir meno laikinumą suvokti ne kaip bausmę, o kaip malonę. Mano mylimas C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pavaizdavo du menininkus, susitikusius dangaus prieangyje, – vienas iš jų buvo visiškai ramus ir jam net juoką kėlė tai, kad jo kūrinių žemėje jau niekas neprisimena, o antrasis su tuo negalėjo susitaikyti ir grįžo atgal, į pasaulį, kad primintų visiems apie save. Taigi, dėl kūrybos jis atsisakė dangaus.
O juk kūryba nėra dangus. Tai tik būdas išreikšti nepasotinamą tobulybės ilgesį, o kadangi tobulybės pasiekti neįmanoma, tai, vadinasi, mes ne tik visą laiką alkstame, bet ir išeiname alkani.
R. Šerelytė. Iš interviu „Nepasotinamas tobulumo ilgesys“ >>

„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Paulius Širvys. A. Sutkaus nuotr. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Toliau skaityti

Minime 130-ąsias JURGIO SAVICKIO gimimo metines

Parengė Deimantė Žukauskienė

Jurgis Savickis Prancūzijoje, apie 1943 m. / A. Liutkaus archyvo nuotr.

Minint rašytojo, diplomato Jurgio Savickio 130-ąsias gimimo metines, kviečiame pasklaidyti jo knygas Epavelde:

Šventadienio sonetai / Jurgis Savickis. – 1922
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003033373
Ties aukštu sostu / Jurgis Savickis. – 1928 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003062990
Raudoni batukai / Jurgis Savickis. – 1951 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003515750
Žemė dega. D. 1 / Jurgis Savickis. – 1956 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003522309
Žemė dega. D. 2 / Jurgis Savickis. – 1956
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003522329
Šventoji Lietuva / Jurgis Savickis. – 1952 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003533292
Novelės / J. Savickis. – 1967 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003520989

Vasaros kaitros / Jurgis Savickis. – 1997 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003549252

Robinzono Kruzo nuotykiai EPAVELDE

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė

Rašytoją ir publicistą Danielį Defoe visame pasaulyje išgarsino romanas „Robinzonas Kruzas“, pirmąkart išėjęs 1719 m. „Robinzonas Kruzas“ tapo vienu iš dažniausiai į užsienio kalbas verčiamų ir perleidžiamų kūrinių istorijoje. Pirmasis romaną į lietuvių kalbą vertė Simonas Daukantas, jo atliktas laisvas vertimas vadinosi „Rubinaičio Pelūzės gyvenimas“.

Epavelde turime „Robinzono Kruzo“ variantų, kurie šiandien kelia švelnią šypseną:

Toliau skaityti