Lituanikos skyrių pasiekė Maskvos leidykloje išleista teatrologės Olgos Malcevos studiją „Eimunto Nekrošiaus teatras (Poetika)“. Knygą recenzavęs kritikas Jurijus Barbojus pratarmėje atkreipė dėmesį į antraštėje esantį žodį „poetika“. Studijoje nagrinėjamas E.Nekrošiaus meninis pasaulis: žvelgiama į pagrindinius režisieriaus spektaklių kompozicijos principus, vaidybą, režisūrinę kalbą, didelė reikšmė skirta prasmių kūrimui. Teatrologė remiasi režisieriaus kūrybos visuma.
O. Malceva veikale naudoja gausius rusiškus šaltinius: recenzijas, pokalbius ir kt. Autorė nevengia polemizuoti su kitais E. Nekrošiaus kūrybos tyrėjais, kurie daugiausia pabrėžia metaforų dominantę. Teatrologė vengia režisieriaus mitologizavimo. Ji stengiasi įrodyti, kad nuomonė Nekrošiaus teatras – metaforų teatras tėra stereotipas. O. Malceva apie spektaklius kalba sodriai.
Per 300 puslapių veikale keliami klausimai: kaip literatūros kūrinys virsta spektakliu? Kaip literatūra performuluojama? Kaip literatūra dera su režisieriaus savita, autorine kalba? Koks yra E.Nekrošiaus spektaklių ritmas ir kodėl jis toks išskirtinis, svarbus? Kaip E.Nekrošiaus spektaklių pasaulyje veikia aktoriai? Visus atsakymus galite rasti užsukę į Lituanikos skyrių ir pasklaidę knygą.
Rugpjūčio 
Lituanikos skyriaus fonduose galima rasti ne tik lietuvių išeivijos periodinių ledinių, grožinės, istorinės literatūros, bet ir kitomis kalbomis išleistų lituanistinių knygų, meno albumų. Lituanikos skyrių pasiekė tapybos ir skulptūros darbų almanachas „Sauka family. Painting. Sculpture“.
Šiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus. 