„A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“: vienos JAV lietuvių bendruomenės kronika

Parengė Dalia Cidzikaitė


Didžioji dauguma dabartinių Springfieldo (Ilinojaus valstija) JAV lietuvių yra kilę iš angliakasių emigrantų, į Ameriką iš Lietuvos atvykusių 20 amžiaus pradžioje. 1914 metais lietuvių bendruomenę Springfielde sudarė apie keli tūkstančiai lietuvių. Springfieldo lietuviškos Šv. Vincento Pauliečio parapijos įrašuose randame, jog 1914-siais bažnyčiai priklausė per 500 lietuviškų šeimų, o tarp 1909 ir 1919 metų joje buvo pakrikštyti 1 063 lietuviai kūdikiai. Vis dėlto šie skaičiai nenurodo tikrojo tuometinių lietuvių skaičiaus, mat nemažai lietuvių, būdami socialistinių įsitikinimų, bažnyčiai nepriklausė arba lankėsi kitose miesto katalikiškose bažnyčiose, kaip antai Šv. Aloyzo, Šv. Petro ir Povilo ar Šv. Juozapo.

Šiandien užtikę tokias pavardes kaip Sitki, Nevitt, Yoggerst, Ulak ar Chesnut, kažin ar pagalvotume, jog šie žmonės galėtų būti lietuvių kilmės. Tikrovė tokia, kad jau ketvirtoji Springfieldo lietuvių karta ne tik kad nekalba lietuviškai, nesilaiko lietuviškų papročių, bet ir neretai nežino, jog jų proseneliai yra iš Lietuvos.

Sandy Baksys knygos viršelis

Manoma, jog šiandien 20 000 iš 200 000 Sangamon apskrities gyventojų turi lietuviško kraujo: jie yra 2000 lietuvių, kurie atvyko prieš šimtmetį,  palikuonys. Todėl 2015 metais JAV išleista Sandy Baksys knyga A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois ypač vertinga savo genealogine ir kraštotyrine informacija.

Knygos personažais tapo daugybė prieš šimtą metų Springfielde gyvenusių pirmosios emigrantų bangos lietuvių. Jų, priklausiusių įvairiems socialiniams sluoksniams, gyvenimų istorijos – ir trivialios, ir netikėtos. Ne viena tų istorijų – sunkios darbo sąlygos anglies kasyklose, mažas uždarbis, gausios šeimos ir nelengva emigranto dalia, bandant prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo, buvo dešimčių, jei ne šimtų to meto lietuvių emigrantų likimas.   Toliau skaityti „„A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“: vienos JAV lietuvių bendruomenės kronika”

Nacionalinė biblioteka išleido Tomo Venclovos publicistikos darbų rinktinę „Prarasto orumo beieškant“

„Pavadinimas Prarasto orumo beieškant glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, – naujos publicistikos darbų rinktinės pratarmėje rašo Tomas Venclova.

Autorius spėja, kad dabartinėje Lietuvoje veikiau laikomas kontraversišku publicistu negu poetu, eseistu, filologu: „Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jeigu dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.“

Autoriaus straipsniai jau buvo surinkti keliose knygose (tarp naujausių– su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu parašyta Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje), tačiau knygos anglų, rusų, lenkų, švedų ir vengrų kalbomis ne itin lengvai randamos, todėl su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka, saugančia nuolat papildomą Tomo Venclovos kolekciją, buvo sumanyta išleisti šią rinktinę.

Knygos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija, po to sudėti įvairūs, paprastai politiniai, pasisakymai. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, toliau publikuojami straipsniai kultūrinėmis temomis bei interviu. Knyga baigiama atsiminimų pobūdžio esė. Kaip pažymi autorius, tekstai vietomis redaguoti, bet palyginti menkai, kai kurie spausdinami rusų, lenkų kalbomis.

Pristatytas knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviškasis vertimas

dscf34072016 m. lapkričio 29 d. LNB Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro organizuotame Magdalenos Grochowskos knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviško vertimo pristatymo renginyje. Susitikimas buvo skirtas žymaus politinio ir kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

dscf3419

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykusiame renginyje kalbėta apie Jerzy Giedroyc, kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Aptartas jo indėlis į lietuvių ir lenkų santykius. Renginyje taip pat dalyvavo knygos vertėjas Kazys Uscila, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė ir VDU Politologijos katedros vedėjas Andžėjus Pukšto.

 

Lentvario Tiškevičiai

Parengė Vytautas Smilgevičius


tyszkiewiczowie-rodem-z-landwarowa-neritonLilianos Narkowicz „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  (Iš Lentvario kilę Tiškevčiai) – įdomi knyga apie Lietuvos bajorų giminę.

Lentvario Tiškevičių istorija prasideda 1850 m., kada grafas Juozapas Tiškevičius nupirko Lentvarį, pradėdamas dideles statybas ir rekonstrukcijas. Knygoje regime ir dvarą valdžiusių Tiškevičių karjerą, jų ūkinius sugebėjimus ir patriotinę veiklą. Už šią Tiškevičiai persekioti – ne kartą suimti, tremti. Represijas sustabdė I pasaulinis karas, bet jo metu dvarą nusiaubė Rusijos kariuomenė. 1925 m. Lenkijoje vykdoma dvaro reforma: ir Lentvario dvaras turi parduoti dalį savo žemių. Vėliau matome dvaro ir miestelio (patekusių tarp Sovietų Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos) nuosmukį. II pasaulinis karas skaudžiai smogė Tiškevičiams: vieni nukankinti nacių, kiti – sovietų konclageriuose. Likę emigravo: kas į Skandinaviją, kas – per sovietų lagerius – į Braziliją. Toliau skaityti „Lentvario Tiškevičiai”

Susipažinkime: Norvegijoje kurianti Rūta Mataitytė

Parengė Dalia Cidzikaitė


Rašytoja Rūta Mataitytė
Rašytoja Rūta Mataitytė

2015 metų vasarį 15min.lt žurnalistės kalbinama Norvegijoje gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė neskubėjo atsakyti, kaip greitai pasaulį išvys ir ar iš viso išvys ketvirtoji jos knyga. Tačiau atsakymo laukti ilgai neteko – po metų, 2016-siais, leidykla „Tyto alba“ išleido naujausią autorės romaną Jos vardas Magija.

Filologė, vertėja ir architektė, o nuo 2013-ųjų ir rašytoja, Mataitytė ryžtingai papildė emigracijoje rašančių lietuvių moterų būrį. Pasak žurnalisto Marijaus Gailiaus, per paskutinįjį dešimtmetį pasirodžiusių tokių išeivių kaip Gabijos Grušaitės, Aleksandros Fominos, Vaivos Rykštaitės, Unės Kaunaitės ir Rūtos Mataitytės kūriniai leidžia emigracinį moterišką romaną drąsiai skelbti šiuolaikinės lietuvių literatūros požanriu. Toliau skaityti „Susipažinkime: Norvegijoje kurianti Rūta Mataitytė”

Rašytojos Renatos Šerelytės knygų kambarys

Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo  „Kultūra: mokslas, menas, literatūra“ redaktorė yra gerai žinoma rašytoja Renata Šerelytė. Neseniai Nacionalinę biblioteką iš JAV pasiekė šio leidinio liepos 9 d. numeris su rašiniu apie knygų ir bibliotekos vietą šiandienos visuomenėje. „Kiek susinepatoginu, kai namuose reikia priimti svečius ar žurnalistus, ypač dar lydimus televizijos kamerų, nes tos kameros – godžios slibino akys, kurioms reikia gražių ir madingų interjerų“,  – tekstą, pavadintą „Mano knygų kambarys“ pradeda R. Šerelytė. Pateikiame straipsnio fragmentą:

Glamūro pateikti negaliu, nes slibino akys mano namuose atsimuša į krūvas knygų, sukrautų po kompiuterio stalu, prie radiatoriaus (ant šito knygų kalnelio mėgsta snausti katės), netgi, kas jokiai padoriai moteriškei nedera, ant naktinio staliuko prie lovos.

<…>

Dabar demonstruojamos ne knygos. Garsenybės atveria savo batų ir drabužių, drambliukų ir šuniukų kolekcijų kambarius, bet nemačiau nė vienos, kuri atvertų kambario duris ir įvestų į savo asmeninę biblioteką. Žmonės, kurie šiais laikais turi asmenines bibliotekas, žurnalistams neįdomūs.

Draugas. Mokslas, menas, literatūra . – 2016, liep. 9, p. 1