Lituanikos fondai nuolat pasipildo naujomis knygomis. Šį kartą supažindiname su naujomis, istorinėmis studijomis.
Jarosław Nikodem studijos Witold Wielki Książę Litewski (1354 lub 1355 – 27 października 1430) tyrimo laikotarpis – vėlyvieji viduramžiai. Darbe kalbama apie apie vieną svarbiausių figūrų vidurio ir rytų Europos istorijoje – kunigaikštį Vytautą. Jarosław Nikodem taip pat kalba apie Kęstutaičių dinastiją, Vytauto sąsajas su Vladislovu Jogaila, Lenkijos ir Lietuvos sąjungą.
Shaul Stampfer knyga Lithuanian Yeshivas of the Nineteenth Century : Creating a Tradition of Learning yra pirmoji tokia dokumentuota, sistemiškai analizuojanti mums kiek mažiau žinomą laiką ir objektą – ješivas (žydų dvasines seminarijas). Tyrimo laikotarpis apima 1802-1914 metus. Darbas grindžiamas gausiais moksliniais šaltiniais: įvairiais dokumentais, straipsniais spaudoje, atsiminimais, pristatomas socialinis ir kultūrinis kontekstas.
Vokiečių mokslininkas Michael H Kohrs studijoje Die Litauische Nationale Union – Porträt einer (Staats-)Partei: Die Litauische Nationale Union (LTS) und ihre Bedeutung für das autoritäre Regime der … in Litauen 1924 bis 1940 rašo apie po I pasaulinio karo susiformavusį autoritarinį režimą, Lietuvių tautininkų sąjungos susikūrimą (LTS), jos reikšmę, sąjungos lyderį Antaną Smetoną. Studija suteikia svarbių žinių apie užsienio bei vidaus ekonominės politikos pokyčius tarpukariu. Kviečiame skaityti!
Lituanikos skyrių pasiekė Maskvos leidykloje išleista teatrologės Olgos Malcevos studiją „Eimunto Nekrošiaus teatras (Poetika)“. Knygą recenzavęs kritikas Jurijus Barbojus pratarmėje atkreipė dėmesį į antraštėje esantį žodį „poetika“. Studijoje nagrinėjamas E.Nekrošiaus meninis pasaulis: žvelgiama į pagrindinius režisieriaus spektaklių kompozicijos principus, vaidybą, režisūrinę kalbą, didelė reikšmė skirta prasmių kūrimui. Teatrologė remiasi režisieriaus kūrybos visuma.
Filosofas, Europos Parlamento narys Leonidas Donskis ne kartą išreiškė apgailestavimą dėl šiandienos pasaulyje įsigalėjusios moralinės nejautros. Detaliai šios temos studijai filosofas atsidėjo vienoje naujausių savo knygų: dialogų su gyvuoju sociologijos klasiku Zygmuntu Baumanu rinkinyje „Moralinis aklumas: jautrumo praradimas likvidžioje modernybėje“ („Moral Blindness: the Loss of Sensivity in Liquid Modernity“).
Lituanikos skyriaus fonduose galima rasti ne tik lietuvių išeivijos periodinių ledinių, grožinės, istorinės literatūros, bet ir kitomis kalbomis išleistų lituanistinių knygų, meno albumų. Lituanikos skyrių pasiekė tapybos ir skulptūros darbų almanachas „Sauka family. Painting. Sculpture“.
Šiomis dienomis Lietuvoje lankosi JAV gyvenanti lietuvių ir iraniečių kilmės rašytoja, šokių kritikė Anita Amirrezvani, kurios motina yra lietuvė, o tėvas – iranietis. Jos debiutinis romanas yra „Gėlių kraujas“, kuriame įrašyta tokia dedikacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai“. Šį romaną – jau išleistą daugiau kaip 25 kalbomis – apie kilimų rišėją autorė skyrusi savo tėvo karštui Iranui. Rašytoja viliasi ateityje sukurti ir knygą apie Lietuvą. Lietuvoje ji turi nemažai giminaičių. Pirmą kartą rašytoja į Lietuvą buvo atvykusi 2002 metais. Jos motinai Vilniuje teko būti ir 1969 metais. Vėliau jau su dukra lankydamasi Vilniuje ir žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima. 
Abraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.