Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos posėdžių salėje (Gedimino pr. 51, 7 aukštas, Vilnius) vyks antrasis diasporos tyrėjų seminaras ir dr. Lauros Laurušaitės monografijos „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ pristatymas. Programa: http://literatura.vdu.lt/wp-content/uploads/2015/04/Seminaro-programa.pdf
Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. 1930–1932 m. Paryžiuje Unės rašytas dienoraštis, kupinas subtilios ironijos. Jame atsiskleidžia juokingas ir efemeriškas, negailestingas ir kartu magiškas teatro pasaulis. Dienoraštyje daug kalbama apie aktorystės prigimtį, žmogaus ir kaukės (visuomenėje bei scenoje) paradoksą: kaukė, kuri reikalinga visuomenėje, kad išsaugotum individualumą, ir – kaukė scenoje, leidžianti atsiverti, tapti savimi. Toliau skaityti „Unė Baye – spalvingoji praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybė”
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.
Apie G. Petkevičaitę-Bitę išleista ne viena monografija, išspausdinta jos korespondencija, tačiau vis dar atrandama įdomių dalykų, atveriančių naujų spalvų žymiosios rašytojos portretui, o taip pat supažindina su mažai žinomu Antanu Kasperavičiumi.
Antanas, būdamas dar visai mažas, pateko garsios rašytojos globon. Įgimtų gabumų ir Bitės globos dėka vargšų vaikas tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.
1944 m. Antanas Kasperavičius su šeima emigravo į Vakarus. Žinių apie jo gyvenimą JAV rasta nedaug. Žinoma, kad Jungtinėse Valstijose dirbo sodininku. A. Kasperavičius neblogai valdė žodį, dar dešimties neturinčio berniuko vaizdelį apie berželį ir jo „košę” G. Petkevičaitė išspausdino „Vilniaus žiniose”. Pasitraukęs į JAV, dar Vokietijoje 1946–1948 m. kartu su Petru Būtėnu pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Žingsniai” (leidinį galima rasti Lituanikos skyriaus fonduose), kuriame buvo išspausdinta ir keletas G. Petkevičaitės laiškų. A. Kasperavičius, traukdamasis iš Lietuvos, pasiėmė brangiausius daiktus, tarp kurių buvo ir mylimos globėjos laiškai .
G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš. Veido archyvas
Daugiau apie šią draugystę ir Petro Palilionio sakytinę dramą skaitykite >> Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2015 m. vasario 7 d., p. 6
Cmentarz Bernardyński w Wilnie / Krzysztof Hejke ; wstępem opatrzył Witold Banach. – Warszawa : Rada Ochrony Pamięci Walk i Męczeństwam, 2010.
Tinklaraštyje jau esame pristatę istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) novatorišką monografiją „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“. Lituanikos skaitykloje dabar galima rasti ir Varšuvoje išleistą, vertingą knygą apie Bernardinų kapines (Cmentarz Bernardyński w Wilnie). Leidinyje pristatomos šiek tiek primirštos, tačiaugražios, istorinės Vilniaus Užupio kapinės. Albumas buvo išleistas minint 200-ąsias jų metines. Tekste, papildytame apie 150 nuotraukų, pateikiama kapinių istorija, pasakojama apie čia palaidotus asmenis. Knygos sumanytojas ir nuotraukų autorius – fotografas ir operatorius K. Hejke, parengęs jau keliolika panašių albumų. Kviečiame skaityti!
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.
1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:
Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.
V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius
Ar tai ne stebuklas?
Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.
Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.
Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. 1930–1932 m. Paryžiuje Unės rašytas dienoraštis, kupinas subtilios ironijos. Jame atsiskleidžia juokingas ir efemeriškas, negailestingas ir kartu magiškas teatro pasaulis. Dienoraštyje daug kalbama apie aktorystės prigimtį, žmogaus ir kaukės (visuomenėje bei scenoje) paradoksą: kaukė, kuri reikalinga visuomenėje, kad išsaugotum individualumą, ir – kaukė scenoje, leidžianti atsiverti, tapti savimi. Toliau skaityti „Unė Baye – spalvingoji praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybė”
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.
