Draugijos užsienio lietuviams remti akiratyje – ir vaikai

Parengė Arida Riaubienė

Ruseckas, Petras.Užsienio lietuviai. Kaunas: Draugija užsienio lietuviams remti, 1934, p. 47.

1932–1940 m. veikusi Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tarp jų tautines idėjas. DULR veikla nenutrūkdavo ir vasarą. Draugijos iniciatyva Alytuje ir Gelgaudiškyje (Marijampolės a.) buvo organizuojamos stovyklos užsienio lietuvių vaikams, tuo metu vadintos „kolonijomis“. Dažniausiai šiose stovyklose ilsėdavosi Latvijos lietuvių vaikai. Įdomių faktų apie stovyklų organizavimą randame to meto dienraščių „Rytas“ (1923–1936) ir „XX amžius“ (1936–1940) puslapiuose[1].

Pavyzdžiui, 1934 ir 1935 m. „Rytas“ pranešė apie į Alytų atvykusius atostogauti Latvijos lietuvių vaikus, taip pat šiame mieste DULR iniciatyva planuojamą statyti vasarnamį, kuriame vasaras galėtų leisti dar daugiau užsienio lietuvių vaikų:

„Birželio 7 d. traukiniu iš Rygos atvyko Kaunan 30 Latvijos lietuvių mokyklų vaikų vasaroti Alytuje. Juos atlydėjo Latvijos Lietuvių Sąjungos[2] sekretorius p. P. Ramonas ir mokytoja p. T. Buivydienė. Vaikai, DULR arbata pavaišinti, išvažiavo su savo globėjais į Alytų, kur ir išbus visą mėnesį Lietuvos Vaiko Draugijos[3] Alytaus skyriaus patalpose ir šios Draugijos globojami. Vaikų vasarojimo tikslas  – sustiprinti jų sveikatą ir supažindinti su Lietuva“[4].

„Pritarus sumanymui išnuomoti Alytuje žemės sklypą ir pastatyti vasarnamį užsienio lietuvių vaikams vasaroti, DULR vadovybė jau imasi konkrečių žygių tam įgyvendinti. Žemės sklypas jau išnuomotas iš Miškų departamento[5]. Pastatas numatomas statyti medinis. Tariamasi su inžinieriais architektais, kad paruoštų projektą gražiam ir stilingam vasarnamiui“[6].

Toliau skaityti „Draugijos užsienio lietuviams remti akiratyje – ir vaikai”

Birželio 23 d. gimė prozininkas Antanas Vaičiulaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė

Rašytojas Antanas Vaičiulaitis / Antanas Vaičiulaitis. – 1938.06.30- / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Antanas Vaičiulaitis gerai žinomas kaip puikus novelės meistras ir literatūros kritikas, tačiau mažiau žinomas faktas, jog 1980 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Ir atlėkė volungė“. Literatūros kritikė Laimutė Adomavičienė rašo, jog rinkinys „sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Nors kalbama apie mirtį, bet kuriomis aplinkybėmis poetas sugeba pakilti virš kasdienybės, nieko nedramatinti ir nekaltinti: žmogaus ar tautos gyvenimą ir mirtį suvokia kaip neišvengiamą Dievo duotybę. Poezija šviesi, viltinga (katalikiškoji pasaulėžiūra).“ Daugiau apie šį rinkinį galima sužinoti literatūrologės straipsnyje>>

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lūkšto
Ar Obelijos ežere…

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Išskalbę džiaustė drobules.

Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai,
Liūliavo lig gaidžių.

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją,
Vien ramūs šnara ajerai.

„Laumės“, Suitland, 1960 12 18

Lietuviška lopšinė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai grožinių knygų apie Lietuvą sociopolitinio virsmo laikais (XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje): Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“… Sąrašas darosi vis ilgesnis. Lietuva permainų laikais domina ir užsienio rašytojus. Šiemet išėjo kanadiečio Mott Gordon romanas „Lithuanian Lullaby“ („Lietuviška lopšinė“), kuriame pasakojama apie mūsų šalį 1987–1997 m.

Knygoje yra 3 pasakojimo linijos, jos visos paliečia Lietuvą, bet viena fokusuojasi į kovą už nepriklausomybę. Dariaus personažas simbolizuoja naująją erą: nuo sovietinio kario, emigranto į Didžiąją Britaniją, Oksfordo studento, protestuotojo prie Televizijos bokšto, Seimo nario ir galimo derybininko stojant į Europos Sąjungą. Dariaus žmona vengrė Vana ir amerikietis personažas Džordžas Lietuvoje gyvena nepriklausomybės pradžioje. Anų laikų sunkumai ir atsivėrusios galimybės pristatomos jų akimis […]Džordžo personažas sulipdytas iš kelių žmonių, o Dariaus buvo įkvėptas vieno tikro asmens. Prieš tapdamas mokytoju Kanados Trento universitete studijavau politikos mokslus ir priešpaskutiniais metais susipažinau su ten pagal mainų programą atvykusiu studentu iš Lietuvos Dariumi Žeruoliu. Darius tiesiog degė įvykiais, kurie tuo metu vilnijo per Europą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo milžiniškos vilties laikas, bet drauge ir nenuspėjamas. Dariaus entuziazmas buvo užkrečiantis. Baigdamas universitetą parašiau Dariui, kuris buvo sugrįžęs į Lietuvą, prašydamas padėti rasti savanorio mokytojo darbą. Jis rado, ir draugai esame 30 metų

Mott Gordon

Interviu su autoriumi rasite portale „Lrytas.lt“>>

Kelias ištraukas iš knygos publikavo JAV lietuvių žurnalas „Bridges“ (Vol. 45, No. 3 / April 2021).

Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas

Parengė Deimantė Žukauskienė

Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.

Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.

Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas”

Birželio 8 d. gimė Juozas Aputis, prozininkas, vertėjas

Parengė Deimantė Žukauskienė

[Prozininkas, vertėjas Juozas Aputis. Palanga] / Bernardas Aleknavičius. – 1987.IX.1 Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka

Juozas Aputis laikomas novelės meistru, apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. J. Aputis į literatūrą atėjo su vadinama „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Broniumi Radzevičius, Bite Vilimaite, Sauliumi Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla). Iki dabar yra išleista keliolika rašytojo knygų, už kūrybą autorius yra gavęs daugybę apdovanojimų, iš kurių vienas reikšmingiausių – Nacionalinė premija 2005 metais.

Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie prozininko kūrybą yra rašiusi: „Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją. Ir tai, kad rašytojo sakinys yra būtent toks, savaip nulemta tiek turinio problematikos, tiek ir jo formos, raiškos ypatybių.“

Publikuojame ištrauką iš novelės „Vieniša sodyba“:

Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti. Šitaip atsitinka, kai miršta labai artimas žmogus, kai pirmaisiais mėnesiais negali nieko kito žinoti, kaip tik tą mirtį ir viską, kas buvo susiję su mirusiuoju. Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė žvaigždė. Tačiau nepajunti, nuo kada pradedi jį užmiršti, ir pagaliau nustebęs baugiai krūpteli: viešpatie, tiek laiko aš jo nebeprisiminiau, jis liovėsi vaikščiojęs šalia, jis iš tikrųjų pasitraukė iš mūsų tarpo, jo nebėra, jis gilioj ir tamsioj praeities duobėj; o jeigu ką ir prisimeni, tai tik iš labai seno laiko, kuris panašus į pavasario rūką, kai kiekvienas daiktas netikras lyg kokia vizija

Juozas Aputis, Gegužė ant nulūžusio beržo, Vilnius: 1986. P. 264.

Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant

Parengė Rima Dirsytė

Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.

Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama  – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.

M. Stoukus 1932 m. vasarą Palangoje. F65-137
Toliau skaityti „Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant”