Žyma: lietuvių literatūra

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)

Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969),  „Šešėliai veidrodyje“ (2002).

EX LIBRIS RIMAS VĖŽYS / Vytautas Osvaldas Virkau. 1972. Iš https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C150000403994

Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)”

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė

Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?”

Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“”

Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

A. Cicėnaitė-Charles. Portreto autorė – Michelle Playoust.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams. 2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų. 

–  Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Esu geriau susipažinusi su dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Paskutiniu metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju…

Toliau skaityti „Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“”

Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per šonines duris“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga. Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.

Liudo Masio nuotr.

– Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?

 –  Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir  po kurio laiko, atsitraukęs, vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.

Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai.  Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas, ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad  už 25 nusipirko centus Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.

Toliau skaityti „Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per šonines duris“”

Pažvelgus į lietuvių literatūrą ispanų kalba: vertimo galia

Gabrielė Gedo

Turbūt nedaug kas sietų ispanų kalbą ir literatūrą su lietuvių – atrodo, kad jos labai nepanašios ir neturi nieko bendro. Tad įdomu, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma maždaug 200 lituaninių knygų ispanų kalba. Ypač smalsu pasižvalgyti, koks yra literatūros rinkinys: rodos, nemažai romanų, poezijos ir novelių rinkinių ir pasakų vertimų. ,,Eglė, žalčių karalienė“ tampa ,,Egle, la reina de las áspides“, o ,,Lygiosios trunka akimirką“ – ,,Tablas por segundos“. Knygos ir brošiūros apibrėžia literatūros svarbą Lietuvai. Tikrai įdomu patirti tokią integralią kultūros dalį ne tos kultūros kalba – naujas ir netikėtas būdas suprasti savo pačios kultūrą.

             Kelios brošiūros ispanų kalba pabrėžia, kokia svarbi lietuviškos kultūros dalis yra literatūra. Kazimiero Čibiro (Casimiro Verax) ,,La lucha de una nación por su prensa“ (,,Šalies kova už savo spaudą“) aiškina  tyliosios kultūrinės rezistencijos istoriją spaudos draudimo metu carinėje Lietuvoje. Knygnešį apibūdina kaipo ,,rezistencijos simbolį“ ir ,,Lietuvos kultūros herojišką kankinį“. Aiškina, kad kitoms šalims spaudos laisvė yra normali ir tikėtina gyvenimo dalis, bet lietuviams tai ypač svarbu. Šiuo atžvilgiu pritaria Antano Vaičiulaičio ,,La literatura, guardián de la nación: historia de las letras lituanas“ (,,Literatūra, šalies globėja: lietuvių literatūros istorija“). Šioje literatūros istorijos santraukoje Vaičiulaitis aiškina, kad begalybė šalies kančių ir jos kova už nepriklausomybę yra stipriai susijusios su literatūra. Ši istorija yra svarbi Lietuvos istorijos dalis ir todėl verta vertimo – pats pasirinkimas šias brošiūras parašyti ispanų kalba atskleidžia daug informacijos apie šalies istoriją ir vertybes. Galiausiai, kaip nurodo ,,La lucha…“ brošiura, Lietuvai literatūra yra kažkas ,,šventa“. Toliau skaityti „Pažvelgus į lietuvių literatūrą ispanų kalba: vertimo galia”