Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.
Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.
Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje. Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.
dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.
Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.
Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…
M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266
Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai, patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.
Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą. „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?
Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:
Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.
Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!
*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. – 0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro. **Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.
„Šiandien man tikra šventė – pražydo alyvos. Joks kitas kvapas manęs nežavi taip, kaip alyvų. Žinoma, kambaryje stovi jų puokštė“, – 1915 m. gegužės 18 d., pirmadienį, rašė Władysławas Wielhorskis (pagal naująjį Grigaliaus kalendorių tai būtų gegužės 31 d.).
Nors „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ lenkų kalba išėjo 2020 m. pabaigoje[1], nuotolinis knygos pristatymas vyko 2021 m. gegužės 31 d., tai taip pat buvo pirmadienis. Tądien Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Asta Miltenytė, viena iš knygos rengėjų, stalą papuošė Wielhorskio stiliumi – pastatė vazą su alyvomis.
2021 metams baigiantis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai sveikina naują humanitarinių mokslų daktarę! Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė apgynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete. J. Budriūnienė daugelį metų domisi lietuvių išeivijos spauda, ne kartą aktyviai prisidėjo prie Nacionalinės bibliotekos fondų papildymo išeivių leidiniais. Su lietuvių diaspora susijusi ir J. Budriūnienės disertacijos tema: „Komunikacinės strategijos kultūrinėje JAV lietuvių spaudoje anglų kalba (1950-1990 m.)“ Norintieji susipažinti su daktaro disertacija, ją ras Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir, žinoma, pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje.
Džiaugiamės, didžiuojamės ir linkime naujų aukštumų!
Iš: Algimantas Kezys. Lithuanian Artists in North America: exhibitors in Dailė ’91, ’92, and ’93 : Faces of Two Worlds Series, Volume 2. – Galerija, 1994, p. 243
2021 metus, kuriuos Lietuva ir pasaulis paskyrė Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti, užsklęsime mažu „atradimu“ – archeologei, antropologei ir archeomitologijos pradininkei skirtu ekslibrisu, kurį 1991 metais sukūrė JAV lietuvė menininkė Henrieta Vepštienė (Henrietta Vepstas, g. 1933).
Ekslibriso perskaitymą ar interpretaciją paliksime skaitytojams, o čia trumpai pristatysime nepelnytai primirštą kūrinio autorę. DP lietuvių pabėgėlių kartai priklausanti Henrieta Vepštienė gimė Šiauliuose. Su tėvais ir broliu Vytautu O. Virkau, vėliau taip pat tapusiu menininku, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus, karo pabaigos sulaukė sąjungininkų padalintoje vakarų Vokietijoje. Į JAV atvyko 1949 metais, ten studijavo ir 1956 metais baigė Ilinojaus universitetą (University of Illinois at Urbana-Champaign), vėliau – fotografiją ir grafiką Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago).
Metų pabaiga – metas, kai peržvelgiami nuveikti darbai. Džiugu, kad mokslinėse konferencijose galime šalies ir tarptautinei auditorijai pristatyti savo tyrimus, megzti dialogą ir ieškoti sąlyčio taškų, bendradarbiavimo galimybių.
Vaizdas iš Vytauto Smilgevičiaus pranešimo
Lapkričio 30 dieną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (tiksliau – jos „YouTube“ kanale) vyko konferencija „Panevėžio krašto visuomenės organizacijos XIX a. pab. – XX a. pr. ir jų poveikis pilietinės visuomenės formavimosi procesui Lietuvoje“. Prie konferencijos organizavimo prisidėjo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, organizaciniam komitetui priklausė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas. Šioje konferencijoje pranešimą „JAV lietuvių organizacijos Tėvynės mylėtojų draugijos veikla 1896-1910 metais ir reikšmė lietuvių tautai“perskaitė Lituanistikos skyriaus tyrėjasprof. dr. Juozas Skirius. Konferencijoje su pranešimu „Panevėžio jaunimo organizacijų veiklos atspindžiai jų periodikoje“ taip pat dalyvavo ir Dokumentinio paveldo tyrimų departamentui priklausančio Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojas Vytautas Smilgevičius.
Gruodžio 1–3 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Theatrum libri: spauda, skaitymas ir sklaida ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje“, skirta paminėti pirmojo archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje šimtmetį. Konferencijoje susibūrę tyrėjai iš Europos šalių, Azijos, Jungtinių Amerikos Valstijų skaitė pranešimus ir dalijosi įžvalgomis knygos istorijos tyrimų, skaitmeninės humanitarikos ir kompiuterinės istorijos taikymo temomis, kitais įdomiais atradimais. Net keturis pranešimus skaitė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjai: direktorė Jolanta Budriūnienė („Kreivų veidrodžių karalystėje arba neįprasti XX a. vidurio Lietuvos ir lietuviškų knygų keliai“), DPTD Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė („Bibliofilija kaip filantropija. Mato Strašuno kolekcijos keliais“), Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė („Visi keliai veda į „Filosofiją“: duomenų atvėrimas dokumentinio paveldo tyrimuose“) ir vyriausioji metodininkė-tyrėja Jadvyga Misiūnienė („Grafų Hutten-Czapskių biblioteka Beržėnuose: rekonstrukcijos bandymas“). Per tris dienas vien virtualiai konferenciją stebėjo daugiau nei 350 žmonių iš viso pasaulio.
Skaidrė iš Valdos Budreckaitės pranešimo. Alix de Choiseul-Gouffier publikavo knygų kaip vikontienė de Janzé ir kaip princesė de Faucigny-Lucinge
Gruodžio 2–3 dienomis dvi Lituanistikos skyriaus tyrėjos, dr. Dalia Cidzikaitė ir Valda Budreckaitė, dalyvavo konferencijoje „Moterų savivokos slenksčiai: XIX amžius–XX amžiaus pirma pusė“. Dr. Cidzikaitė perskaitė pranešimą „Unė Babickaitė-Graičiūnienė-Baye – pirmasis „režisorius-mergina“ Lietuvoje, viena pirmųjų lietuvių meno vadybininkių“. Dokumentinio paveldo tyrimų departamente ši ryški asmenybė sulaukia nemažai dėmesio: Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas jos fondas. Vykdant projektą „Migracija mene ir moksle – migracijos tematikos kolekcijos sukūrimas „Europeanoje“, Cidzikaitė atrinko įdomius objektus, kad šie, jau suskaitmeninti, taptų prieinami per „Epaveldo“ ir „Europeanos“ platformas. 2019 m. Unė Baye suspindėjo kaip „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė. Budreckaitė perskaitė pranešimą „Pamirštoji Alix: Vilniuje gimusios autorės Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) pėdsakais“. Pernai Budreckaitė šią Lietuvoje menkai žinomą asmenybę pristatė žunale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2020, Nr. 5) . Pranešime tyrėja pateikė naujos medžiagos: apie aristokratės biografiją, jos namus Paryžiuje, kuriuos amžininkai prilygindavo muziejui, turėtą literatūrinį, meninį saloną… Atsižvelgdama į konferencijos temą, Budreckaitė taip pat papasakojo, kaip rašytoja matė kitas moteris, kaip ją pačią matė amžininkai.
Prof. dr. Juozo Skiriaus pranešimo akimirka. Organizatorių nuotr.
Gruodžio 7 d., minint 150-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo ir 130-ąsias enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo metines, Nacionalinėje bibliotekoje veikiantis Adolfo Damušio demokratijos studijų centras kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslo ir tyrimų klasteriu „Bažnyčios santykiai su valstybe ir visuomene Lietuvoje“ pakvietė visus besidominčiuosius į mokslinę konferenciją „Katalikiškas socialinis mokymas Lietuvoje: istorija ir aktualumas šiandien“. Šioje konferencijoje Lituanistikos skyriaus tyrėjas prof. dr. Juozas Skirius savo pranešimu priminė nuo 1961 m. iki šiol veikiančią lietuvių išeivijos labdaros organizaciją „Lietuvių katalikų religinė šalpa“ ir jos materialinę bei kultūrinę paramą Lietuvos katalikų bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei atkūrus nepriklausomybę.
