Ką tik pasirodė Baltic Heritage Network biuletenis, kuriame apie antrąjį jaunųjų diasporas tyrinėtojų seminarą ir dr. Lauros Laurušaitės monografijos „Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ pristatymą Nacionalinėje bibliotekoje, rašo Lituanikos skyriaus vyr. tyrėja Dalia Cidzikaitė. Taip pat pristatoma virtuali paroda, parengta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 metų sukakčiai paminėti. Parodos pavadinimą įkvėpė 1990 m. kovo pabaigoje viename didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ paskelbta išeivijos menininko Jono Meko esė „No, my friends, we won’t go slow“ („Ne, mano draugai, mes nesulėtinsime žingsnio“). Skaitytojų dėmesiui pateikiami tekstai iš 14 šalių spaudos. Cituojami įvairūs rašiniai: nuo garsiausių žurnalistų straipsnių iki vedamųjų regioninėje spaudoje. Iškarpas apie Lietuvą ir tuometinę jos politinę situaciją kruopščiai rinko ir kaupė užsienio lietuviai bei Lietuvos bičiuliai, gyvenę svetur.
Taip pat biuletenyje supažindinama su naujausiais estų bei latvių diasporos tyrinėjimais. Kviečiame skaityti! >> http://www.balther.net/public/documents/Newsletters/BHN_2_11_2015.pdf
Joninės arba dar kitaip vadinamos Rasos švenčiamos naktį iš birželio 23-osios į 24-ąją. Tuo metu šiauriniame pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Joninės Lietuvoje švenčiamos jau keletą šimtmečių. Ši šventė simbolizuoja žmogaus ir gamtos susijungimą. Ypač reikšmingi vandens, ugnies, žolynų elementai ir su jais susijusios apeigos: laužo deginimas, vainikų pynimas, plukdymas, įvairių žolelių rinkimas ir paparčio žiedo ieškojimas. Paparčio žiedas simbolizuoja pažinimą, laimę ir turtus. Nuo 2003 m. Joninės paskelbtos valstybine švente. Joninės jau keletą dešimtmečių švenčiamos ir išeivijoje. Vainikai Jonams ir Janinoms pinami JAV, Joninių laužai šviečia Pietų Amerikoje, paparčio žiedo ieškoma Australijoje, o lietuvių liaudies dainos skamba Europos atokiausiuose kampeliuose. Pasveikinkite visas Joanas, Džaninas, Janius, Ivanus, Žanas, Džonus, Hansus, Chuanus!
Šių metų pradžioje Kembridžo universiteto leidykla išleido tiesos ir teisingumo klausimams Baltijos šalyse skirtą studiją „Transitional and Retrospective: Truth and Justice Processes in the Baltic States“, kurios autoriai – estų mokslininkai Eva-Clarita Pettai ir Vello Pettai. Knygos viršeliui autoriai išrinko Lukiškių aikštės sovietmečiu nuotrauką, kurioje matyti Lenino skulptūra ir tuometiniai KGB rūmai. Šiame carizmo epochos pastate turėjo veikti teismas, todėl rūsiuose nuo pat pradžių buvo įrengtos kalėjimo kameros. 1940-1991 m. čia nusikaltimus planavo ir vykdė tiek nacių gestapas, tiek sovietų KGB. Dabar rūmuose veikia Genocido aukų muziejus.
„Mano noras tarnauti Lietuvos kariuomenėje bus paskata ir kitiems Lietuvos piliečiams, ypač jaunuoliams”, – sako Meksikoje gimęs ir Lietuvoje šiuo metu gyvenantis, bet dar lietuviškai nekalbantis Liudvikas Jakavičius. Vaikino atvejis ypatingas – jis Lietuvos pilietis, bet nekalba lietuviškai. Ar tai nesutrukdys tapti Lietuvos kariu? Pagal Lietuvos įstatymus kariuomenėje gali tarnauti tik respublikos piliečiai. Liudvikas – Lietuvos pilietis, todėl kelias į Lietuvos kariuomenę jam yra atviras.