Сапегі : асобы, кар’еры, маëнткì : зборнìк навуковых
артыкулаў / Нацыянальная акадэмiя навук Беларусi Iнстытут гiсторыi ;
[укладальнiк А.А. Скеп’ян] ; [рэдакцыйная калегiя: А.А. Каваленя … [et al.]. – Мiнск : Выдавец А.М.
Янушкевіч, 2018. – 317, [2] p.. – Tekstas baltar., lenk., rus. – Bibliogr.
išnašose. – ISBN 978-985-7165-74-2
Pateikiama medžiaga iš Minske 2016 m. rugsėjo 8–9 d. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Sapiegos: asmenybės, karjeros, dvarai“. Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslininkų tyrimuose nagrinėjami įvairūs XVI–XVIII a. LDK didikų giminės, jos paveldo ir atskirų jos atstovų veiklos bei nuopelnų istoriniai aspektai.
„Lituania, patria mia! Sei come la salute“, – taip italų kalba suskamba Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ pradžia. Neseniai Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusi knyga išleista pernai rudenį Venecijoje. Vertimą atliko polonistas Silvano De Fanti. Plačiau (straipsnis anglų k.) >>
Bibliografinė informacija
Messer Taddeo
/ Adam Mickiewicz ; a cura di Silvano De Fanti ; [traduzione dal polacco di
Silvano De Fanti]. – Venezia : Marsilio, 2018. – 473, [1] p.. – (Gli anemoni)
(Letteratura universale Marsilio ; n. 362/2018). – Orig. antr.: Pan Tadeusz. –
Bibliogr.: p. 469-473. – ISBN 978-88-317-4286-3
Georgas Braunas, Vilniaus miesto planas, Amsterdamas, 1657
Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų papildė įvairios legendos – XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės epicentras, tačiau ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijos garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos geidė turėti Europos didikai savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir eksponuojamo Vilniaus plano raida.
Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“ (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!
Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusi ir lietuvių išeivių
šeimoje augusi poetė, rašytoja, vertėja Laima Vincė nuo
lietuviškų šaknų niekada nenutolo. Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama
JAV, Kinijoje, nuolat domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių tautos patirtimis,
kasdienybe, skausmingais išgyvenimais ir tai savitai interpretuoja, analizuoja
savo kūryboje. Lietuvoje L. Vincė yra praleidusi ne vienerius metus, atvykdama
gyventi ir dirbti Sąjūdžio laikotarpiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę.
Regis, L. Vincės gyvenime visada pynėsi keli kalbos, tapatybės sluoksniai. Kaip
formavosi ir keitėsi L. Vincės santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei
kultūra? Kaip savo tapatybę apibrėžia daugiakalbę, daugiakultūrę aplinką
patyrusi rašytoja? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su rašytoja
Laima Vince.
– Gimėte ir užaugote JAV, tačiau savo kūryboje atsigręžiate
į Lietuvos istoriją, sudėtingas ir traumines lietuvių tautos patirtis. Kaip
formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? Ar
prisimenate, kokį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Lietuvoje ir kaip jis
kito bėgant laikui?
– Jūs pažymite, kad aš Lietuvos „iš esmės nepažinojau“, tačiau jau
nuo septyniolikos metų man asmeniškai buvo labai svarbu susipažinti su Lietuva
ir suprasti, kokia ji yra ir kokia jos praeitis. Sakyčiau, kad netgi daug esu
savo gyvenime paaukojusi, kad galėčiau įgyti gilų Lietuvos supratimą. Nesu
viena tų Amerikos lietuvių, kuri Lietuvoje pasirodo kartą per trisdešimt metų
ir tada laukia didelio dėmesio iš visuomenės. Man svarbiau giliai įeiti į
kultūrą ir ją suprasti. O dažniausiai tai aš darau tyliai, nesiskelbdama
viešai, kad esu atvykusi.
Jolita Herlyn – septynių romanų, kurių gretose „Trys mano vieninteliai“, „Mano vyrai ir jų žmonos“, „Svaigulys“, „Angelai neverkia“, interviu ciklo su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje, daugybės straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius bei kitas temas autorė. Nuo 2006-ųjų užsienyje gyvenanti rašytoja romanus pradėjo rašyti su šeima įsikūrusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji pasirinko uždaresnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Ėmė kurti istorijas, kuriose vyrauja dvi pagrindinės – meilės ir emigracijos – temos. Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir kokios šio pasirinkimo išdavos? Ką rašytoja nori pasakyti savo kūryba ir ką knygų rašymas davė jai pačiai? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su J. Herlyn.
–
Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų
suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal –
lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?
–
Sumanymas
surengti pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą tikrai pasiteisino. Tai buvo
nuostabus renginys, subūręs tokius skirtingus kūrėjus iš viso pasaulio. Ir kad
ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, bet mus išties jungė meilė Lietuvai ir
literatūrai. Tikiuosi, kad tai bus tęstinis renginys. Glaudesnis
bendradarbiavimas su lietuvių autoriais mums padėtų geriau pažinti vieni kitus
ir pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose.
Rašytoja Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Astos Mukienės nuotr.
