Asmenybės – Puslapis 53

Lapkričio „Metų“ valanda bibliotekoje

blogui Vakar Nacionalinėje bibliotekoje žurnalo „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus ir lapkričio numeryje tekstus publikavę autoriai pristatė naujausią šio mėnraščio numerį. Apmaudu, kad šaltojo sezono ypatumai pakoregavo renginio scenarijų, – apsirgę neatvyko keli renginio dalyviai. Visgi klegesio – pokštų, replikų ir spontaniškų posūkių bekalbant – kūrybingų žmonių susitikime buvo apstu.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė, teksto „Tiesiog gyventi“ autorė, rekomendavo kartais vietoj užsienio aplankyti atokesnes Lietuvos vietas, išvykti kad ir 15 kilometrų nuo Vilniaus – ten atsiverianti visai kitokia, didžiųjų miestų gyventojams nepažįstama, gyvenimo realybė. Vertėja Birutė Jonuškaitė pristatė žydų kilmės lenkų rašytojos Hannos Krall kūrinį „Širdžių karalius ir vėl suka arklius“, kuriame lakonišku stiliumi, išvengiant slogios nuotaikos pasakojama apie Holokaustą. Regimantas Tamošaitis, kaip jam būdinga, didžiąją renginio dalį praleido su fotoaparatu rankose, o vėliau aptarė recenzijos žanro situaciją: anot jo, recenzentas turėtų būti „dantingas“ ir analitiškas, mokėti rašyti patraukliai, ne per daug akademiškai. „Metų“ žurnalas, anot jo, kaip tik ir atsiduria tarp akademinės ir populiariosios literatūros. Pats žurnalo redaktorius A. Šimkus pristatė bei paskaitė ištraukų iš numeryje publikuotų ištraukų iš Juozo Baltušio dienoraščio, kurį rašytojas leido skelbti tik praėjus 25 metams po jo mirties.

Sankt Peterburge – paroda Eduardui Volteriui atminti

Portretas_apie 1930_F32-267 Trečiadienį, lapkričio 9 d., Sankt Peterburge esančioje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje atidaroma paroda prof. Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. E.Volteris – žymus kalbininkas, etnografas, archeologas, bibliotekininkas, vienas iš Lietuvos universiteto ( dab. Vytauto Didžiojo universiteto) įkūrimo iniciatorių.

Eduardo Volterio gyvenimas susijęs su Latvija ir Vokietija, Rusija ir Lietuva. Rygoje gimęs ir šiame mieste gimnaziją baigęs, Leipcige filologiją studijavę ir daug metų baltistiką Sankt Peterburgo universitete dėstęs, jis daug prisidėjo prie lietuviškų knygų leidimo Rusijos imperijoje, rinko ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas.

1918 m. E.Volteris persikėlė gyventi į Lietuvą ir tapo Valstybinio centrinio knygyno (dabar − Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) kūrėju bei pirmuoju jos vadovu, vėliau Kauno miesto muziejaus vadovu, 1922–1933 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Eduardo Volterio asmeninis archyvas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose.

Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją

Kęstutis Raškauskas

Portretas_apie 1930_F32-267 Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“. Toliau skaityti „Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją”

Kazimieras Barėnas ir kitas pasaulis knygų puslapiuose

Rašytojas Kazimieras Barėnas, apie 1970 m.

Rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikr. Barauskas, 1907-2006) gimė Panevėžio rajone, mokėsi Panevėžio berniukų gimnaziją. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo tekstilės fabrike, prižiūrėjo siūlų sukimo mašinas.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje gausu leidinių, prie kurių vienaip ar kitaip prisilietė K. Barėnas. Jis redagavo Manchesterio apygardos žinias bei Europos lietuvį, vadovavo leidyklai Nidos knygų klubas. Išvertė J. Steinbecko Tarp pelių ir žmonių (Barėno vertimas, pasirodęs 1950 m., vadinosi Tarp pelių ir vyrų), J. Hiltono Sudie, pone Čipse (1952, originalus pavadinimas – Goodbye, Mr. Chips). Išleido keturis romanus (Tūboto gaidžio metai, Dvidešimt viena Veronika, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai), penkias novelių knygas. 2011 m., po autoriaus mirties, Panevėžyje pasirodė pagal rankraštį parengta K. Barėno poezijos rinktinė Prabėgančios stotys: didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944 – 1947 m. Toliau skaityti „Kazimieras Barėnas ir kitas pasaulis knygų puslapiuose”

„Vilniaus projektas“: praeities mozaikos surinkimas

Dr. Lara Lempertienė,

Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja, „Vilniaus projekto“ dalyvė

Chaiklas Lunkis. Nuotrauka iš Niujorko YIVO instituto kolekcijų

1905 m. jaunavedys iš Vilniaus rašė žmonai laišką hebrajiškai, į ją kreipdamasis tokiais žodžiais: „Mano garbiai ir brangiai žmonai, švelniai ir iškiliai, žaviai ir jautriai, talentingai literatei, išmanančiai kalbų subtilumus, apsiskaičiusiai literatūroje ir poezijoje, Chajai…“ Šio romantiško laiško autorius buvo jaunas, tačiau atsidavęs ir gabus pirmos visuotinės žydų bibliotekos Vilniuje bibliotekininkas Chaiklas Lunskis. Aptikau šį ir kitus Lunskio laiškus jo kolekcijoje Niujorke, YIVO institute, tirdama šios bibliotekos istoriją. Tuomet tarytum tapau Lunskio, kurį visi tarpukario Vilniuje žinojo kaip puikų profesionalą, eruditą bei daugelio kultūrinių organizacijų aktyvų narį, vidinio gyvenimo liudininke, pasijutau lyg bučiau pažinojusi jį asmeniškai ir galėjau išvysti džiaugsmus ir liūdesius, kuriuos jis slėpė nuo amžininkų. Kai po kelių metų Lietuvos centriniame valstybės archyve tarp nerūšiuotų dokumentų radau Lunskio žmonos laišką vyrui, pasijutau lyg sutikusį mylimą šeimos narį.

Kaip tik tokio „išbarstytų šeimų sujungimo“ siekia 2015 m. startavęs „Vilniaus projektas“, kuriame Niujorko YIVO institutas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas bendradarbiauja identifikuodami, restauruodami, skaitmenindami ir pristatydami plačiai suinteresuotųjų auditorijai išlikusius Lietuvos žydų bendruomenės dokumentus ir spaudinius. Akademinis projekto tikslas – atkurti ir grąžinti į studijų apyvartą nepublikuotuose, iki šiol nežinomuose dokumentuose užfiksuotas žinias apie išskirtinį istorinį ir kultūrinį fenomeną – Rytų Europos žydų bendruomenę, kurioje Lietuvos ir Vilniaus bendruomenės vaidino centrinį vaidmenį. Toliau skaityti „„Vilniaus projektas“: praeities mozaikos surinkimas”

Lozoraičių šeimos kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jolanta Budriūnienė

Laimingos dienos Lozoraičių namuose Kaune praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje

Lozoraičių šeimos kolekciją, kurią 2007 m. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai padovanojo ambasadorius Kazys Lozoraitis, ir kuri, šeimos narių sprendimu, naujais leidiniais buvo papildyta 2011 m. pavasarį, šiuo metu sudaro daugiau nei 23 tūkst. spaudinių. Tai yra neabejotinai didžiausias asmeninės kolekcijos pavyzdys Nacionalinėje bibliotekoje. Nuosekliai kaupta net trijų šeimos kartų, preciziškai tvarkyta, saugota, per visus šeimos kraustymusis iš vienos šalies į kitą keliavusi – tai pati tikriausia šeimos biblioteka, suteikianti be galo daug informacijos apie ją kaupusius asmenis – jų darbo, įvairiapusių interesų sritis, atverianti daugybę daug komunikacijos su juos supusia aplinka pavyzdžių. Toliau skaityti „Lozoraičių šeimos kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje”