Marija Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Lietuvių kilmės archeologė ir antropologė. Pasaulyje Marija Gimbutienė laikoma viena įtakingiausių archeologų. Ji savo tyrimuose susintetino archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijos mokslą į bendrą discipliną – archeomitologiją, kuri gerokai pakeitė Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsiskyrė nauju požiūriu į archeologiją. Ji archeologinius radinius ėmėsi ne tik aprašinėti, bet ir juos interpretuoti, paaiškinti jų prasmę. Savo moksliniuose darbuose Gimbutienė atskleidė Europos tautų, o tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė naują koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą. Toliau skaityti „Archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė”
Kategorija: Datos
In memoriam poetui A. Mackui (1932-02-11 Pagėgiai, 1964-12-28 Čikaga)
Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu…
Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. su šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. emigravo į JAV. JAV studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete – psichologiją. Mackus buvo aktyvus išeivijos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo akademinių organizacijų „Šviesa“ ir „Santara“ veikloje. Išleido poezijos rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Algimantas Mackus žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. A. Mackus – ryškiausias bežemių kartos poetas. Jo poezija sutelkta į būties prasmės prarastį, į skilimą, susvetimėjimą ir žmogaus vertybių krizę. A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“. Jo „neornamentuota kalba“ – tai epitetų, antitezių, inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili poetinė kalba, kuri pačia struktūra prabyla apie egzilo būtį, vienatvę, pačią literatūrą. Keletas akimirkų iš Algimanto Mackaus nematyto gyvenimo >>>
Gruodžio 23 d. gimė menininkas Jonas Mekas
Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,
ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.
Jonas Mekas (g. 1922) – poetas, prozininkas, filmininkas, amerikietiškojo kino avangardo krikštatėvis. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, dirbo laikraščių redakcijose, lankė Juozo Miltinio teatro studiją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–47 m. Mainzo universitete filosofijos ir literatūros paskaitų klausytojas. 1946 m. Wiesbadene Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergis bei brolis Adolfas Mekas pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsnis“ (iki 1948 išėjo 4 numeriai). 1949 m. persikėlė į JAV, ten dirbo įvairiuose fabrikuose, gamyklose. Mekas mokėsi kino meno, pradėjo organizuoti avangardinių filmų festivalius. 1955 m. dvimėnesinio žurnalo „Film Culture“ leidėjas, redaktorius, publikavo straipsnių JAV ir Vakarų Europos kino periodikoje. 1970 m. įkūrė Anthology Film Archives – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Jonas Mekas – prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, kino festivalių laureatas, apdovanotas premijomis: Lietuvos nacionaline (1995), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997), P. P. Pasolini (1997).
Mekas pelnė tarptautinį pripažinimą ne tik už filmus, bet ir už originalią poeziją. Meko kūrybą reprezentuoja eilėraščiai, novelės, esė bei ankstyvuoju laikotarpiu su broliu parašytos pasakos. J. Meko lyrikoje autentiškai rekonstruojami gimtosios žemės, namų bei pokarinės Europos peizažai. Poezijoje susijungia daiktiškumas ir juslinės regimybės. Epinis idilių žanras sugeria juslinio lytėjimo autentiškumą, žodis tampa vienintele tikra, spekuliatyvios refleksijos nedeformuota vidaus realybe. Jono Meko kūryba: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Reminisencijos“ (1972), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „There Is No Ithaca“ (1996), „Laiškai iš niekur“ (1997), „Mano naktys“ (2007).
Kviečiame apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre >>>
Antanas Škėma: „Esu persodintas akacijos krūmas“.
Egzilis yra eksperimentinė laboratorija, kurioje išbandoma viskas, su kuo susidurs daugelis ateities žmonių savo brendimo kelyje, – ne tik dėl okupacijų, bet ir dėl globalizacijos.
Česlovas Milošas
Antanas Škėma gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje. Iki pirmo pasaulinio karo su šeima ten ir gyveno, vėliau kurį laiką dar gyveno Rusijoje ir Ukrainoje. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, tačiau metė ir 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Vėliau Škėma jau buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą. Ten vaidino 1936-1940 m., o 1940-1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. A. Škėma vaidino beveik visuose to meto spektakliuose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur aktyviai veikė įvairiuose lietuvių sambūriuose: Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, „Dainavos“ meno ansamblyje, „Klumpės“ literatūriniame kabarete. 1949 m. atvyko į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto aptarnautojas), tačiau kūrybinės veiklos neapleido. Antanas Škėma vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, rašė meninę prozą, dramaturgiją bei literatūros kritiką. 1960-1961 m. dirbo Vienybės redakcijoje. Antanas Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 m.
Lituanikos skaitykloje galite rasti žymiausius rašytojo Antano Škėmos kūrinius. Kviečiame!
Lapkričio 13 d. gimė lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius
Literatūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.
Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.
A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.
Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).
Dokumentinis filmas „Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus“
V. Adamkaus 87-ojo gimtadienio proga per LRT televiziją įvyko dokumentinio filmo apie Prezidentą premjera. Filme kalba artimiausi V. Adamkaus draugai ir bendraminčiai, išeivijos lietuviai. Filmo kūrybinė grupė lydėjo Prezidentą sugrįžtant į svarbiausias jo gyvenime vietas – gimtuosius namus Kaune, pirmąją rezidenciją Čikagoje, darbovietę JAV aplinkos apsaugos agentūroje. Antrojo pasaulinio karo metais V. Adamkus pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Visus metus išeivijoje aktyviai dalyvavo „Santaros – Šviesos” veikloje, buvo vienas iš 1983m. Pasaulio lietuvių sportinių žaidinių organizatorių. Nespėjusius pamatyti premjeros kviečiame filmą žiūrėti LRT mediatekoje.
Filmą galite peržiūrėti čia >> http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/45474
Naujieną parengė Irmina Abramovienė