2014 m. pasirodžiusios knygos Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past (Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi) autorė Sara Manobla – litvakė, užaugusi Jungtinėje Karalystėje. Susidomėjimas giminės šaknimis atvedė ją į Lietuvą, į Žagarę. Šiame mieste nuo XVI amžiaus klestėjo žydų bendruomenė: po 1941 m. iš jos teliko keletas žmonių. Čia autorė apsisprendė „padėti miestui susitaikyti su praeitimi, pastatyti tiltus tarp kultūrų, susidraugauti, skatinti pagarbą nepamirštant istorijos“. Tą ji veikė, padedama draugų iš Izraelio ir Lietuvos, tiesdama tiltus, bandydama suvokti situaciją. Organizavo labdarą ir lankė pusiau apleistas žydų kapines. Dalyvavo miesto šventėse ir susitiko su paskutiniu likusiu Žagarės žydu. Kartu su lietuviais džiaugėsi Lietuvos pažanga ir uždavė sunkių klausimų dėl žydų genocido.
Knygą išskiria šiltas autorės požiūris į Lietuvą ir susitaikymo su praeitimi paieška. S. Manobla – ne kaltintoja ir ne advokatė. Jai rūpi atsakymai, žmonių požiūris; rūpi, kad 1941-ųjų tragedija niekada nepasikartotų. Autorės tekstuose matome Lietuvos piliečių galeriją – nuo paskutinio Žagarės žydo iki prezidento Valdo Adamkaus.
Nacionalinę biblioteką pasiekė vertingas naujas leidinys – pirmasis „The Oxford history of Poland-Lithuania“ tomas (Oxford University Press, 2015.). Šis tomas skirtas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) susikūrimui: istorikas Robertas Frostas aptaria 1385-1569 metus – t.y., beveik du amžius trukusį suartėjimą, kurį vainikavo Liublino unija. Pasak autoriaus, pagal pradinį sumanymą šis periodas turėjęs patekti į įvadinį ATR istorijos skyrių, tačiau veikiai paaiškėjo, kad priešistorė labai svarbi norint suvokti ATR politinę dinamiką, o anglų kalba apie ATR susiformavimą rašyta labai mažai.
Pristatydama šią knygą leidykla „Oxford University Press“ pabrėžia, kad istorikų darbuose apie Rytų Europos istoriją dominuoja Rusijos imperija, nors Rusija kaip didelė galybė iškilo tik po 1700 m. Tris amžius Rytų Europoje didžiausia galybė buvusi Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudaryta valstybė, viena iš ilgiausiai gyvavusių politinių sąjungų Europos istorijoje. Pasak leidėjo, moderni Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos istorija negali būti tinkamai suprasta neapmąsčius ATR palikimo. Knyga skirta istorikų Oskar Halecki, Adolfo Šapokos, Mykhailo Hrushevsky ir Matvey K. Liubavskii atminimui.
Parengė IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus bibliografas Jonas Rimka
Balio Mastausko portretas knygoje „The poetic works of Frank B. Mast“. Lozoraičių biblioteka
Tai Lietuvoje, Žasliuose, gimusio teisininko, katalikų veikėjo Balio Mastausko (1889-1961) vėlesnis vardas ir pavardė. 1906 m. jis kartu su tėvais atvyko į JAV. Vėliau studijavo Lozanos universitete Šveicarijoje, paskui grįžo į JAV. 1915 m. baigęs Detroito teisės kolegiją po kelerių metų pradėjo tarnybą JAV karinėje aviacijoje leitenanto pareigose. 1918 m. pasitraukė iš aktyvios tarnybos armijoje ir įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo darbą. Užmezgęs ryšių su įtakingais Amerikos žmonėmis, jis patyrė, kad daugelio svarbių asmenų dėmesį galima patraukti tik per viešąją nuomonę, kurią tais laikais perteikdavo spauda. B. Mastausko pastangomis 1918 m. lietuvių delegacija gavo audienciją Baltuosiuose Rūmuose pas JAV prezidentą Vudrą Vilsoną. Delegacija kalbėjosi su prezidentu apie lietuvių tautos vedamą kovą ir dedamas pastangas sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Delegatai gavo V. Vilsono teigiamą atsakymą ir paskatinimą nepailstamai dirbti, siekiant savo tikslo.
1919 metais dalyvaudamas Versalio Taikos konferencijoje Paryžiuje, B. Mastauskas įsitikino, kad Lietuvos reikalai pasaulyje mažai žinomi ir suprantami, todėl iš Amerikos reikėtų pradėti aktyvų viešinimo darbą. Paryžiuje jis susitiko JAV Visuomenės informavimo komiteto direktorių K. Byoirą. Jo paklausė, ar šis sutiktų vadovauti viešinimo kampanijai. K. Byoiras sutiko, jeigu to paprašytų Amerikos lietuviai. B. Mastauskas su žurnalisto patirties turėjusiu K. Byoiru supažindino Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje vadovą, užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą, kuris pritarė sumanymui.
1928 m. Frank B. Mast buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone. Nuotr. iš Trend Following
1919 m. B. Mastauskas 1919 m. išrinktas JAV Lietuvių tarybos pirmininku. Jis daug dirbo, kad Lietuva būtų pripažinta de facto ir de jure. Nuo 1926 m. profesoriavo Lojolos universitete, kur dėstė romėnų teisę. B. Mastauskas reiškėsi ir JAV gyvenime: 1928 m. buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone.
Šis žinomas visuomenės veikėjas rašė poeziją: poezijos rinkinys „The poetic works of Frank B. Mast“ buvo išleistas po autoriaus mirties. Šis eilėraščių rinkinys išreiškia jo asmeninius pomėgius, gyvenimo tikslus. Šią knygą galima rasti Lituanistikos tyrimų skyriuje saugomoje Lozoraičių bibliotekoje.
Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lankėsi Vilniaus universiteto studentų grupė – Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotojos dr. Laros Lempertienės, universitete dėstančios hebrajų kalbą, fakultatyvo dalyviai. Kursas dėstomas įgyvendinant VU Istorijos fakulteto projektą „Žydų studijų vystymas Lietuvoje: tyrimų ir dėstymo lauko sukūrimas Vilniaus universitete“ (projekto vadovė doc. dr. J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė). Studentai mokomi atpažinti ir kultūrologiškai perskaityti žydų kultūros objektus, susijusius su hebrajišku raštu ir tekstais. Toliau skaityti „Naujos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos dokumentinio paveldo pažinimo galimybės”
Gegužės 20-oji – Kauno miesto šventė. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1463 m. Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas saugomas Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija Kauno Rotušėje. Kauno miestas pirmą kartą paminėtas metraštininkų dar 1361 m. XIII a. pab. kunigaikštis Kęstutis Kaune pastatė mūro pilį, kuri tapo svarbia miesto gynybos sistemos dalimi.
No time for patience : my road from Kaunas to Jerusalem : a memoir of a holocaust survivor / Zev Birger ; foreword by Shimon Peres. – New York : Newmarket Press, 1999. – X, 150 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.48/999
Lituanikos skaityklos fonduose esame sukaupę nemažai žemėlapių, turistinių vadovų, atsiminimų bei istorinių knygų apie Kauną. Šį kartą kviečiame pasklaidyti dvi knygas, kuriose senojo miesto fone, atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai, skirtingos gyvenimo patirtys.
From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.43/005
Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.
Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.
Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą
Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”