Birželio 14-oji Lietuvoje – Gedulo ir vilties diena

gedulo-veliava2Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos teritorijas. Vienas iš pagrindinių trėmimo tikslų buvo – pašalinti iš Lietuvos žmones, kurie prisidėjo arba galėjo prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Tremtis palietė visus gyvenojų sluoksnius, o ypač inteligentiją. Dar vienas svarbus trėmimo tikslas – siekis aprūpinti SSRS šiaurines sritis darbo jėga. Lietuviai buvo tremiami į Altajaus, Krasnojarsko, Jakutijos, Archangelsko sritis. Lietuviai, atsidūrę tremtyje, susidūrė su sunkiais išbandymais. Tremtiniai buvo apgyvendinti barakuose, kurie pritaikyti gyventi tik vasarą, jiems teko iškęsti šaltį, badą, šeimos dažnai buvo išblaškomos.  Dėl antisanitarinių sąlygų didėjo žmonių mirtingumas. 1941-1952 m. iš Lietuvos ištremta apie 132 000 žmonių. Ištremta daug to meto visuomenės veikėjų, tarp jų A. Stulginskis, P. Dovydaitis, A. Gricius. Birželio 14 diena tapo lietuvių tautos skausmo simboliu, tačiau kartu ir vilties. Vilties išgyventi ir sugrįžti į tėvynę.

Renginiai, skirti sovietų okupacijos aukoms pagerbti >> http://bit.ly/ZNEBek

Nepailstantis Lietuvos ambasadorius – Vytautas Antanas Dambrava

DambravaŠiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus.  Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus. Toliau skaityti „Nepailstantis Lietuvos ambasadorius – Vytautas Antanas Dambrava”

Nauja knyga apie XIV-XVII a. Vilniaus literatūrą

KULTURA LITERACKA WILNA

KULTURA LITERACKA WILNA (1323-1655)                     retoryczna organizacja miasta / Jakub Niedźwiedź

Knygoje analizuojami tekstai ir jų funkcionavimas viduramžių ir naujausių laikų Vilniuje, XIV-XVII a. tapusiame pagrindiniu LDK ir vienu iš pagrindinių Abiejų Tautų Respublikos kultūros centru, daugiataučiame, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių mieste. Autorius pateikia ne tik literatūros kūrinių tekstus (M.K. Sarbievijaus odės, L. Gornickio dialogai), bet ir užrašus ant monetų, testamentus, įvairias jų gamybos ir naudojimo aplinkybes. Knygoje aptartas kelių abėcėlių koegzistavimas, apribojimai, susiję su daugiakalbyste Vilniaus literatūroje, rankraščių ir spausdintų tekstų gamyba ir jų archyvavimas, švietimas, literatūrinė edukacija, moterų dalyvavimas raštingų asmenų bendruomenėje. Knyga iliustruojama faksimilėmis lotynų, rusų, hebrajų, lietuvių, jidiš ir vokiečių kalbomis.

Parengė Vlada Filipovič

Lietuvių šalpos organizacijos

„United Lithuanian Relief Fund, Inc., Chicago apskrities pastangomis išleidžiamas į New York pirmas vagonas su 13 tonų drabužių nukentėjusiems nuo karo lietuviams – Lietuvoj ir pabėgusiems į kitus kraštus.“
„United Lithuanian Relief Fund, Inc., Chicago apskrities pastangomis išleidžiamas į New York pirmas vagonas su 13 tonų drabužių nukentėjusiems nuo karo lietuviams – Lietuvoj ir pabėgusiems į kitus kraštus.“

1915 m. gegužės 21 d. Vilniuje įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri gyvavo iki 1918 m. Ši labdaros organizacija globojo Pirmojo pasaulio karo pabėgėlius našlaičius, bei vargingai gyvenančius moksleivius. Organizacijai vadovavo Centrinis komitetas, kurį kordinavo Antanas Smetona. Draugija rinko lėšas rengdami kultūrinius renginius, rūpinosi švietimu, steigė labdaringas valgyklas, prieglaudas. Labai panašia veikla užsiėmė ir kiti organizacijos skyriai Rusijos miestuose, kuriuose buvo daugiau lietuvių pabėgėlių. Piniginės aukos buvo renkamos ir JAV bei Šveicarijoje. Draugijos veikla pasirodė esanti svarbi formuojant pilietinę visuomenę ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Ilgainiui šios draugijos veikla tapo kulūriniu ir politiniu branduoliu ir pasirodė svarbi formuojant tautinį sąmoningumą, pilietines vertybes, visuomenę. Nemažai draugijos narių įsitraukė į politinę veiklą ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

1944 m. Čikagoje JAV lietuvių visuomeninių organizacijų iniciatyva buvo įkurtas Bendrasis Amerikos lietuvių fondas, BALF (angl. United Lithuanian Relief Fund of America). Tai yra JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi iki 2008 m. Pirmuoju organizacijos vadovu tapo prelatas Juozas Končius. Fondas dar turėjo skyrių Kanadoje. XX a. pab. organizacijai priklausė apie 4000 žmonių. Organizacijos veikla apėmė visas lietuvių kolonijas. BALF’o organizacija rinko drabužius, maistą, pinigus ir siuntė juos lietuviams į karo pabėgėlių stovyklas Vakarų Europoje, siuntė siuntinius grįžusiems į Lietuvą tremtiniams, politiniams kaliniams, o taip pat ir į Sibirą, Vokietijos DR ir kt. kraštus. Fondas taip pat šelpė mokyklas, jaunimo organizacijas, ligonines, rėmė lietuvių kultūros veikėjus. Skaičiuojama, jog šalpai išleista apie 3 mln. JAV dolerių.