Iš tarpukario laikraščių. Apie plaukus ir protą

Jeigu tikėsime 1930 m. vasario 20-osios „Lietuvos žiniomis“, vienas vokiečių medikas  būtų pritaręs patarlei „Ilgas plaukas, trumpas protas“ (beje, ši patarlė yra tarptautinė[1]): „Mediko nuomone, smagenys [smegenys] kliudą plaukams augti, nes atima iš jų kraują. […] Plikė esanti geriausias ir tikriausias protingumo ir išminties įrodymas. […] Kas del to, kad jo teorija prieštaraujanti faktams, medikas atsako: „nuo to tik blogiau faktams “.

[1] Giedrė Bufienė, „Boba lietuvių patarlėse ir priežodžiuose.“ Tautosakos darbai, 16(23),  2002, 63.

Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

A. Cicėnaitė-Charles. Portreto autorė – Michelle Playoust.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams. 2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų. 

–  Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Esu geriau susipažinusi su dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Paskutiniu metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju…

Toliau skaityti „Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“”

Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Daktaras Kripštukas pragare / Julius Kaupas. – 1984 >>

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t.  Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. 

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Neseniai biblioteką pasiekusios istorinio pobūdžio knygos iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos

Parengė Vaclava Filipovič

Сапегі : асобы, кар’еры, маëнткì : зборнìк навуковых артыкулаў / Нацыянальная акадэмiя навук Беларусi Iнстытут гiсторыi ; [укладальнiк А.А. Скеп’ян] ; [рэдакцыйная калегiя: А.А. Каваленя … [et al.]. – Мiнск : Выдавец А.М. Янушкевіч, 2018. – 317, [2] p.. – Tekstas baltar., lenk., rus. – Bibliogr. išnašose. – ISBN 978-985-7165-74-2

Pateikiama medžiaga iš Minske 2016 m. rugsėjo 8–9 d. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Sapiegos: asmenybės, karjeros, dvarai“. Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslininkų tyrimuose nagrinėjami įvairūs XVI–XVIII a. LDK didikų giminės, jos paveldo ir atskirų jos atstovų veiklos bei nuopelnų istoriniai aspektai.

Toliau skaityti „Neseniai biblioteką pasiekusios istorinio pobūdžio knygos iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos”

Lituania, patria mia!

„Lituania, patria mia! Sei come la salute“, – taip italų kalba suskamba Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ pradžia. Neseniai Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusi knyga išleista pernai rudenį Venecijoje. Vertimą atliko polonistas  Silvano De Fanti. Plačiau (straipsnis anglų k.) >>

Bibliografinė informacija

Messer Taddeo / Adam Mickiewicz ; a cura di Silvano De Fanti ; [traduzione dal polacco di Silvano De Fanti]. – Venezia : Marsilio, 2018. – 473, [1] p.. – (Gli anemoni) (Letteratura universale Marsilio ; n. 362/2018). – Orig. antr.: Pan Tadeusz. – Bibliogr.: p. 469-473. – ISBN 978-88-317-4286-3

Vilnius – istorijų ir legendų miestas

Georgas Braunas, Vilniaus miesto planas, Amsterdamas, 1657

Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų papildė įvairios legendos – XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės epicentras, tačiau ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijos garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos geidė turėti Europos didikai savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir eksponuojamo Vilniaus plano raida.

Toliau skaityti „Vilnius – istorijų ir legendų miestas”