Ar jau nutarėte, kokią knygą pristatysite kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su Dalios Cidzikaitės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia>>
Nors Enrikos Striogaitės eilėraščių knyga „Žmonės“ (Naujasis lankas, 2019) – anokia naujiena, man ji – viena geriausių paskutiniaisiais metais išleistų lietuvių poezijos knygų. Poetės knygoje veikiantys personažai: Adelė, Alfukas, Sofija, Napoleonas, Rožė, Vicka, Mozė, Adomas ir kiti, – tai mūsų kaimynai, gatvėje, parduotuvėse, viešajame transporte sutikti žmonės. Eiliniai ir tuo pat metu – neeiliniai, poetės valia patekę į eilėraščio erdvę ir laiką. Šią knygą skaitytojai išrinko geriausia 2020 metų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje.
Lietuvoje „Man Booker Prize“ nominuotas Sally Rooney romanas „Normalūs žmonės“ (Alma littera, 2020; vertė Viktorija Uzėlaitė) nesusilaukė didelio dėmesio, nepaisant to, manau, jog šią knygą į rankas paėmusių skaitytojų laukia jaudinanti patirtis – kelionė su pagrindiniais kūrinio personažais Mariana ir Koneliu į savęs ir savo aplinkos pažinimą, kiekviename žingsnyje klausiant, ar tai, kas su manimi vyksta, ar tai, kaip aš jaučiu ir jaučiuosi, yra normalu?
Pennsylvanijos angliakasių Lietuva / Vladas Būtėnas ; nuotraukos Algimanto Kezio; portfolio: Elena Bradūnaitė, Jurgis Bradūnas. Chicago : Lithuanian Library Press, Inc., 1977 ([M. Morkūno sp.])
1977 metais Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių įkurtos leidyklos „Lithuanian Library Press, Inc.“ išleista knyga-albumas „Pennsylvanijos angliakasių Lietuva“, turint šių dienų technines galimybes, būtų kitokia – ją tikrai būtų papildę tuometės Indianos universiteto Blumingtone studentės Elenos Bradūnaitės (Elena Bradūnaitė-Aglinskienė) 1975 metų rudenį folklorinės ekspedicijos metu Šenandoa (Shenandoah) mieste Pensilvanijos valstijoje užrašytų lietuvių liaudies dainų garso įrašai. Neseniai juos – iš viso penkiolika kasečių – suskaitmenino ir padarė prieinamus internete Indianos universiteto Tradicinės muzikos archyvas (Indiana University Archives of Traditional Music).
Elena Bradūnaitė sekė vieno žinomiausių lietuvių etnologų ir folkloristų Jono Balio pėdsakais. Jis pirmasis keliavo po Amerikos lietuvių telkinius ir įrašė lietuvių, emigravusių į JAV XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, atliekamas dainas, instrumentinę muziką, pasakas, sakmes ir kt. Ekspedicijų po lietuviškus Pensilvanijos valstijos telkinius metu Balys į magnetofono juostas įrašė apie 1 200 kūrinių. Jam pradėjus dirbti Kongreso bibliotekoje, kolekcija pateko į šios bibliotekos Amerikos gyvojo folkloro centro Liaudies muzikos archyvą, kur yra saugoma iki šiol. 2010 m. pradžioje Balio 1949–1951 metais įrašytų garso įrašų kopijos pasiekė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyną.
Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.
Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.
Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje. Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.
Metų pabaiga – metas, kai peržvelgiami nuveikti darbai. Džiugu, kad mokslinėse konferencijose galime šalies ir tarptautinei auditorijai pristatyti savo tyrimus, megzti dialogą ir ieškoti sąlyčio taškų, bendradarbiavimo galimybių.
Vaizdas iš Vytauto Smilgevičiaus pranešimo
Lapkričio 30 dieną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (tiksliau – jos „YouTube“ kanale) vyko konferencija „Panevėžio krašto visuomenės organizacijos XIX a. pab. – XX a. pr. ir jų poveikis pilietinės visuomenės formavimosi procesui Lietuvoje“. Prie konferencijos organizavimo prisidėjo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, organizaciniam komitetui priklausė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas. Šioje konferencijoje pranešimą „JAV lietuvių organizacijos Tėvynės mylėtojų draugijos veikla 1896-1910 metais ir reikšmė lietuvių tautai“perskaitė Lituanistikos skyriaus tyrėjasprof. dr. Juozas Skirius. Konferencijoje su pranešimu „Panevėžio jaunimo organizacijų veiklos atspindžiai jų periodikoje“ taip pat dalyvavo ir Dokumentinio paveldo tyrimų departamentui priklausančio Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojas Vytautas Smilgevičius.
Gruodžio 1–3 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Theatrum libri: spauda, skaitymas ir sklaida ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje“, skirta paminėti pirmojo archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje šimtmetį. Konferencijoje susibūrę tyrėjai iš Europos šalių, Azijos, Jungtinių Amerikos Valstijų skaitė pranešimus ir dalijosi įžvalgomis knygos istorijos tyrimų, skaitmeninės humanitarikos ir kompiuterinės istorijos taikymo temomis, kitais įdomiais atradimais. Net keturis pranešimus skaitė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjai: direktorė Jolanta Budriūnienė („Kreivų veidrodžių karalystėje arba neįprasti XX a. vidurio Lietuvos ir lietuviškų knygų keliai“), DPTD Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė („Bibliofilija kaip filantropija. Mato Strašuno kolekcijos keliais“), Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė („Visi keliai veda į „Filosofiją“: duomenų atvėrimas dokumentinio paveldo tyrimuose“) ir vyriausioji metodininkė-tyrėja Jadvyga Misiūnienė („Grafų Hutten-Czapskių biblioteka Beržėnuose: rekonstrukcijos bandymas“). Per tris dienas vien virtualiai konferenciją stebėjo daugiau nei 350 žmonių iš viso pasaulio.
Skaidrė iš Valdos Budreckaitės pranešimo. Alix de Choiseul-Gouffier publikavo knygų kaip vikontienė de Janzé ir kaip princesė de Faucigny-Lucinge
Gruodžio 2–3 dienomis dvi Lituanistikos skyriaus tyrėjos, dr. Dalia Cidzikaitė ir Valda Budreckaitė, dalyvavo konferencijoje „Moterų savivokos slenksčiai: XIX amžius–XX amžiaus pirma pusė“. Dr. Cidzikaitė perskaitė pranešimą „Unė Babickaitė-Graičiūnienė-Baye – pirmasis „režisorius-mergina“ Lietuvoje, viena pirmųjų lietuvių meno vadybininkių“. Dokumentinio paveldo tyrimų departamente ši ryški asmenybė sulaukia nemažai dėmesio: Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas jos fondas. Vykdant projektą „Migracija mene ir moksle – migracijos tematikos kolekcijos sukūrimas „Europeanoje“, Cidzikaitė atrinko įdomius objektus, kad šie, jau suskaitmeninti, taptų prieinami per „Epaveldo“ ir „Europeanos“ platformas. 2019 m. Unė Baye suspindėjo kaip „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė. Budreckaitė perskaitė pranešimą „Pamirštoji Alix: Vilniuje gimusios autorės Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) pėdsakais“. Pernai Budreckaitė šią Lietuvoje menkai žinomą asmenybę pristatė žunale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2020, Nr. 5) . Pranešime tyrėja pateikė naujos medžiagos: apie aristokratės biografiją, jos namus Paryžiuje, kuriuos amžininkai prilygindavo muziejui, turėtą literatūrinį, meninį saloną… Atsižvelgdama į konferencijos temą, Budreckaitė taip pat papasakojo, kaip rašytoja matė kitas moteris, kaip ją pačią matė amžininkai.
Prof. dr. Juozo Skiriaus pranešimo akimirka. Organizatorių nuotr.
Gruodžio 7 d., minint 150-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo ir 130-ąsias enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo metines, Nacionalinėje bibliotekoje veikiantis Adolfo Damušio demokratijos studijų centras kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslo ir tyrimų klasteriu „Bažnyčios santykiai su valstybe ir visuomene Lietuvoje“ pakvietė visus besidominčiuosius į mokslinę konferenciją „Katalikiškas socialinis mokymas Lietuvoje: istorija ir aktualumas šiandien“. Šioje konferencijoje Lituanistikos skyriaus tyrėjas prof. dr. Juozas Skirius savo pranešimu priminė nuo 1961 m. iki šiol veikiančią lietuvių išeivijos labdaros organizaciją „Lietuvių katalikų religinė šalpa“ ir jos materialinę bei kultūrinę paramą Lietuvos katalikų bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei atkūrus nepriklausomybę.
1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt
Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.
Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.
Valstybingumo atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti. Geresnio gyvenimo paieškos lėmė, kad iš Lietuvos pasipylė vadinamasis ekonominių migrantų srautas. Laisvo judėjimo teise naudojosi ir siekiantys tiesiog keliauti, susitikti su užsienyje gyvenančiais artimaisiais, o taip pat – norintys studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose.
Nors didelė dalis išvykusiųjų po 1990 m. įsikūrė užsienio valstybėse, vis dėlto, dalis jų grįžo ir tebegrįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Viena jų ir mūsų kolegė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė, kuri baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete, beveik 14 metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 2006 m. Ilinojaus universitete Čikagoje apgynė disertaciją ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 2007–2013 m. dirbo dienraščio „Draugas“ vyriausiąja redaktore.
Dr. D. Cidzikaitė – aktyvi visuomenininkė: „Santaros-Šviesos“ konferencijų dalyvė, dirbusi „Lituanus“ taryboje, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komitete, nuo 2014 m. JAV lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, įvairių JAV lietuvių įsteigtų stipendijų atrankos komisijų, o taip pat lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ narė.
2007 m. išleista D. Cidzikaitės monografija „Kitas lietuvių prozoje“. 2014 m. pasirodė jos kartu su Dalia Anysiene ir Laima Petrauskaite-VanderStoep parengta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“ (2017 m. publikuotas šios knygos vertimas į anglų klb.). Ji taip pat yra ir psichologijos mokslų daktaro Justino Pikūno straipsnių rinkinio „Nuo vardo iki imuniteto“ (2014) sudarytoja, daugybės straipsnių kultūrinėmis, socialinėmis, visuomeninėmis temomis autorė, vertėja (2003 m. pasirodė jos kartu su Aušra Veličkaite verstas anglų kalba kuriančios Kanados lietuvių autorės Irenos Mačiulytės-Guilford romanas „Prisilietimas“, paskelbta psichologijos, socialinių mokslų tekstų vertimų).
D. Cidzikaitės darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida.
Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą 2018 m. D. Cidzikaitė buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Pokalbių ciklo„30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose D. Cidzikaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Susitikimas su „Draugo“ skaitytojais Čikagos Sisero (Cicero) rajone. Jono Kuprio nuotr. Asmeninis D. Cidzikaitės archyvas
Kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kaip, kur?
1999-ųjų vasarą, rugpjūčio 19 d., atskridau į Čikagą studijuoti doktorantūros Ilinojaus universitete (Čikagoje) ir pasilikau ilgiau negu planavau. Doktorantūra truko, jeigu neklystu, beveik 6 metus ir tada gal po kokio pusmečio man pasiūlė redaguoti „Draugą“[1]. Sutikau ir tada dar šešeriems metams likau redaktorės pareigose Čikagoje. Į Lietuvą grįžau 2013 m. balandį.
