Antanas Škėma: „Esu persodintas akacijos krūmas“.

SkemaEgzilis yra eksperimentinė laboratorija, kurioje išbandoma viskas, su kuo susidurs daugelis ateities žmonių savo brendimo kelyje, – ne tik dėl okupacijų, bet ir dėl globalizacijos.

Česlovas Milošas

Antanas Škėma gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje. Iki pirmo pasaulinio karo su šeima ten ir gyveno, vėliau kurį laiką dar gyveno Rusijoje ir Ukrainoje. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, tačiau metė ir 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Vėliau Škėma jau buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą. Ten vaidino 1936-1940 m., o 1940-1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. A. Škėma vaidino beveik visuose to meto spektakliuose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur aktyviai veikė įvairiuose lietuvių sambūriuose: Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, „Dainavos“ meno ansamblyje, „Klumpės“ literatūriniame kabarete. 1949 m. atvyko į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto aptarnautojas), tačiau kūrybinės veiklos neapleido. Antanas Škėma vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, rašė meninę prozą, dramaturgiją bei literatūros kritiką. 1960-1961 m. dirbo Vienybės redakcijoje. Antanas Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 m.

Lituanikos skaitykloje galite rasti žymiausius rašytojo Antano Škėmos kūrinius. Kviečiame!

Nauja virtuali paroda, skirta „Lietuvių enciklopedijos“ 60-mečiui

Lietuviu_enciklopedijaŠiemet sukanka 60 metų, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, išleistas pirmasis „Lietuvių enciklopedijos“ tomas. Tai buvo sėkminga milžiniško darbo pradžia – Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos sustabdytos pirmosios lietuviškos enciklopedijos atgaivinimas emigracijoje, realizuotas 37 t. lietuviškuoju leidiniu ir šešiais angliškos „Encyclopedia Lituanica“ tomais. Šios drąsios idėjos autoriaus – spaustuvininko, leidėjo Juozo Kapočiaus (1907-1996) – privačios iniciatyvos, ryžto, tikėjimo ir ypatingų vadybininko sugebėjimų dėka esame bene vienintelė pasaulio tauta, sugebėjusi emigracijoje išleisti visuotinę enciklopediją.  Toliau skaityti „Nauja virtuali paroda, skirta „Lietuvių enciklopedijos“ 60-mečiui“

Akimirkos iš XVI BaltHerNet seminaro

balt1Lapkričio 8-9 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko XVI  nevyriausybinės organizacijos Baltijos šalių paveldo tinklas (BaltHerNet) jaunųjų diasporos tyrėjų seminaras. Šį kartą seminaras subūrė gausų Baltijos šalių kultūros darbuotojų ratą, sulaukta jaunųjų mokslininkų iš JAV, Suomijos. Sveikino žodį tarė BaltHerNet valdybos narė Maarja Merivoo-Parro bei šios organizacijos viceprezidentė, Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė.  Toliau skaityti „Akimirkos iš XVI BaltHerNet seminaro“

Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė – Nacionalinės bibliotekos viešnia

IMG_0476Š.m. lapkričio 19 d. Nacionalinėje bibliotekoje lankėsi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkė Danguolė Navickienė. Susitikime su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi prof. dr. Renaldu Gudausku ir Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūniene aptartos aktualios lietuvių diasporos kultūros paveldo ilgalaikio išsaugojimo problemos, Lietuvoje ir užsienyje saugomo dokumentinio paveldo skaitmeninimo, kuriant vieningą skaitmenintą jo turinį, vystymo perspektyvos.

PLB vadovė išsakė paramą Nacionalinės bibliotekos vykdomai ilgalaikei lietuvių diasporos dokumentinio paveldo archyvo kaupimo ir išsaugojimo politikai, išreiškė iniciatyvą skatinti užsienio lietuvių organizacijų atstovus prisidėti prie dokumentinio paveldo identifikavimo bei surinkimo, siekiant pildyti Nacionalinėje bibliotekoje saugomą publikuotų dokumentų archyvinį fondą, veiklų.

Generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė pasveikino p. Danguolę Navickienę, lapkričio 19-ąją švenčiančią jubiliejinę sukaktį, linkėdami daug energijos ir ištvermės puoselėjant ir tvirtinant lietuvybę ir tautinį tapatumą užsienio lietuvių bendruomenėse, sprendžiant aktualius ir sudėtingus PLB iškylančius uždavinius, išreiškė viltį, kad susitikimas taps ateities abipusiai naudingų projektų pradžia.

Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo data siejama su 1949 m., kai buvo priimtas pagrindinis pasaulio lietuvių įstatymas – Lietuvių Charta.

Danguolė Navickienė yra šešioliktoji PLB valdybos pirmininkė, išrinkta 2012-2015 m. laikotarpiui.

Iš Lituanikos fondų: O. Malcevos studija „Eimunto Nekrošiaus teatras (Poetika)“

nekrosiusLituanikos skyrių pasiekė Maskvos leidykloje išleista teatrologės Olgos Malcevos studiją „Eimunto Nekrošiaus teatras (Poetika)“. Knygą recenzavęs kritikas Jurijus Barbojus pratarmėje atkreipė dėmesį į antraštėje esantį žodį „poetika“. Studijoje nagrinėjamas E.Nekrošiaus meninis pasaulis: žvelgiama į pagrindinius režisieriaus spektaklių kompozicijos principus, vaidybą, režisūrinę kalbą, didelė reikšmė skirta prasmių kūrimui. Teatrologė remiasi režisieriaus kūrybos visuma.

O. Malceva veikale naudoja gausius rusiškus šaltinius: recenzijas, pokalbius ir kt. Autorė nevengia polemizuoti su kitais E. Nekrošiaus kūrybos tyrėjais, kurie daugiausia pabrėžia metaforų dominantę. Teatrologė vengia režisieriaus mitologizavimo. Ji stengiasi įrodyti, kad nuomonė Nekrošiaus teatras – metaforų teatras tėra stereotipas. O. Malceva apie spektaklius kalba sodriai.

Per 300 puslapių veikale keliami klausimai: kaip literatūros kūrinys virsta spektakliu? Kaip literatūra performuluojama? Kaip literatūra dera su režisieriaus savita, autorine kalba? Koks yra E.Ne­krošiaus spektaklių ritmas ir kodėl jis toks išskirtinis, svarbus? Kaip E.Nekrošiaus spektaklių pasaulyje veikia aktoriai? Visus atsakymus galite rasti užsukę į Lituanikos skyrių ir pasklaidę knygą.

Lapkričio 13 d. gimė lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius

albertas-zalatoriusLiteratūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.

 

Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.

A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.

Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).