Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lankėsi Vilniaus universiteto studentų grupė – Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotojos dr. Laros Lempertienės, universitete dėstančios hebrajų kalbą, fakultatyvo dalyviai. Kursas dėstomas įgyvendinant VU Istorijos fakulteto projektą „Žydų studijų vystymas Lietuvoje: tyrimų ir dėstymo lauko sukūrimas Vilniaus universitete“ (projekto vadovė doc. dr. J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė). Studentai mokomi atpažinti ir kultūrologiškai perskaityti žydų kultūros objektus, susijusius su hebrajišku raštu ir tekstais. Toliau skaityti „Naujos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos dokumentinio paveldo pažinimo galimybės”
Mėnuo: 2016 gegužės
Gegužės 20-oji – Kauno diena
Gegužės 20-oji – Kauno miesto šventė. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1463 m. Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas saugomas Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija Kauno Rotušėje. Kauno miestas pirmą kartą paminėtas metraštininkų dar 1361 m. XIII a. pab. kunigaikštis Kęstutis Kaune pastatė mūro pilį, kuri tapo svarbia miesto gynybos sistemos dalimi.
Lituanikos skaityklos fonduose esame sukaupę nemažai žemėlapių, turistinių vadovų, atsiminimų bei istorinių knygų apie Kauną. Šį kartą kviečiame pasklaidyti dvi knygas, kuriose senojo miesto fone, atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai, skirtingos gyvenimo patirtys.
![From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.43/005](http://blog.lnb.lt/lituanistika/files/2016/05/Kaunas2-210x300.jpg)
Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)
Parengė Dalia Cidzikaitė
Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.
Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.
Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”
Apie poeziją ir poetus
Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.
Vladas Braziūnas
„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“
Jurgita Jasponytė
„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“
Vainius Bakas
„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“
Donaldas Kajokas
„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“
Aidas Marčėnas
„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“
Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais
Parengė Vytautas Smilgevičius
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?
Šioje knygoje matome trijų autorių – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.
Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.
Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)
Parengė Dalia Cidzikaitė
Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.
Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.
Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)”