Asmenybės – Puslapis 58

Knyga prancūzams apie lietuvius ir ne tik

knygalt Prancūzų kalba išleista knyga „Les Lituaniens“ („Lietuviai“) – daug metų Lietuvoje gyvenančios žurnalistės Marielle Vitureau kūrinys, išleistas prancūzų leidyklos ir pirmą kartą pristatytas šių metų Vilniaus knygų mugėje. Autorė leidinį pristato kaip reportažų rinkinį, kuriame per keturias temas – istoriją, emigraciją, globalizaciją ir Vilnių – siekia atskleisti lietuviškąją tapatybę ir papasakoti Lietuvos istoriją.

Žurnalistės reportažai iliustruoja jos pasirinktas temas. Marielle rašė apie „Misiją Sibiras“, LUNI ekskursijas, švedą Joną Ohmaną, kuris domisi Lietuvos istorija, sukūrė dokumentinį filmą apie partizanus ir kt. Skyriuje „Emigracija“ Marielle kalbino pusiau prancūzę, pusiau lietuvę Caroline Paliulis, kuri daugeliui lietuvių nėra žinoma. Šią knygą galite rasti Lituanikos skaitykloje. Kviečiame užsukti!

Daugiau apie Marielle Vitureau staipsnyje > > > http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/apie-lietuvius-knyga-parasiusi-prancuze-kartais-pasidaro-nejauku-kiek-daug-zinau.d?id=67582706

Interviu > > >

Architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas

Edmundas Arbas-Arbačiauskas su savo tapybos darbais

Edmundas Arbas-Arbačiauskas gimė 1915 m. birželio 26 d. Karsakų kaime, Žaslių valsčiuje. Arbas laikomas vienu iš žymiausių išeivijos architektų, dailininkų.

Edmundo Arbo darbų diapazonas labai platus. Jis projektavo bankų ir universitetų pastatų kompleksus, skirtus Amerikos visuomenei, pažymėtus internacionalinės architektūros ženklu ir Kalifornijos gyvenamuosius namus, turinčius būdingų organiškosios architektūros bruožų, lietuvių išeivijai skirtus pastatus, kuriuose kartais nostalgiškai naudojami tautinės architektūros elementai ir ornamentika, surenkamus ekonomiškus pastatus, kuriuose dominuoja technologija, monumentus ir paminklus, kur nevaržo užsakovo poreikiai, kūrybiškai parenkamos plastinės išraiškos priemonės.

Arbas ne tik talentingas architektas, jis rašo straipsnius į profesinę ir lietuvių išeivijos spaudą, skaito paskaitas apie dailę savo tautiečiams, taip pat Amerikos architektų instituto (AIA) seminaruose, dirba organizacinį darbą PLIAS/ ALIAS (Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga) ir piešia.

Paruošta pagal: Architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas: architektūra, tapyba, piešiniai. Vilnius: Vaga, 1992, p. 3.

Lietuvių bendruomenės centro Los Andželo konkursinis projektasia.

Lietuvos kariai Liudviką išmokys ne tik karybos, bet ir lietuvių kalbos

liudvikas nppkt „Mano noras tarnauti Lietuvos kariuomenėje bus paskata ir kitiems Lietuvos piliečiams, ypač jaunuoliams”, – sako Meksikoje gimęs ir Lietuvoje šiuo metu gyvenantis, bet dar lietuviškai nekalbantis Liudvikas Jakavičius. Vaikino atvejis ypatingas – jis Lietuvos pilietis, bet nekalba lietuviškai. Ar tai nesutrukdys tapti Lietuvos kariu? Pagal Lietuvos įstatymus kariuomenėje gali tarnauti tik respublikos piliečiai. Liudvikas – Lietuvos pilietis, todėl kelias į Lietuvos kariuomenę jam yra atviras.

Jaunuolis didžiuojuosi savo lietuviška kilme. Šiauliuose gyveno ir dirbo jo prosenelis – garsus XX a. pr. visuomenės veikėjas, rašytojas ir knygnešys Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis. Vaikinas visada jautė, kad jo šaknys yra Lietuvoje. Jis niekada nelaikė savęs nei meksikiečiu, nei ispanu, nei argentiniečiu. Nors ir galėjo turėti dvigubą pilietybę, gauti Meksikos, Argentinos ir Ispanijos pasus (pagal gyvenamąją vietą), tačiau pasirinko Lietuvos. Į Lietuvą Liudvikas pirmą kartą atvyko prieš dešimt metų, o nuo tada jis čia atvykdavo kas dveji metai. 2013 m. pab. priėmė svarbų sprendimą – grįžti prie savo šaknų ir apsigyventi Lietuvoje.

Šiuo metu Liudvikas atlieka stažuotę pagal „Erasmus” programą, studijuoja politikos mokslus ir viešąjį administravimą nuotoliniu būdu Ispanijos nacionaliniame universitete, jo straipsnius politikos studentams spausdina ir Lietuvos žiniasklaida. Liudvikas bendradarbiauja iš Buenos Airių gyvai lietuviškai transliuojama radijo stotimi „Ecos de Lituania”.

Daugiau skaitykite >> Draugas, 2015 m. balandžio 23 d., p.1, 14.

Virtuali paroda „Vytautas Antanas Dambrava: „Politika – artimo meilės vykdymas“

cdef6a43bc1b35b9e123b511eee1b7d6 Birželio 10 d. sukanka 95 metai, kai gimė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos Respublikos diplomatas Vytautas Antanas Dambrava. Pažymint sukaktį, Lituanikos skyrius parengė šiai įvairiapusei asmenybei skirtą virtualią parodą „Vytautas Antanas Dambrava: „Politika – artimo meilės vykdymas“. Joje Dambrava pristatomas kaip diplomatas, daug nuveikęs spaudos bei radijo žurnalistas, teisininkas, religinių knygų ispanų ir lietuvių kalbomis autorius.

Parodoje cituojami prisiminimai, šio autoriaus knygų ištraukos, taip pat pateikiamos nuorodos į virtualioje epaveldo sistemoje patalpintus leidinius – pradedant žaismingu literatūriniu laikraščiu „Parnaso aidai“, kurį Dambrava redagavo gimnazijos laikais. Taip pat galima paklausyti niekur kitur virtualiai neprieinamos ištraukos iš „Amerikos balso“ laidos „Antano Aukštaičio pastabos“, kurią Dambrava vedė pokariu, JAV.

Parodos pavadinime užsimenama apie Dambravos religingumą, atsispindintį visose jo veiklos srityse. 1991 metais Dambrava ragino JAV išeiviją susitelkti dėl atgimstančios Lietuvos, cituodamas šiuos popiežiaus Pauliaus VI žodžius: „Politika po religijos yra pati kilniausia forma artimo meilei vykdyti.“

Parodą inicijavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, parengė LNB Lituanikos skyrius. Parodos autorės: Valdonė Budreckaitė ir Dalia Cidzikaitė. Publikuoti internete parengė Eglė Karalienė.

Sveikiname!

Bartusevicius 1939 m. birželio 4 d. gimė Vincas Bartusevičius – vienas aktyviausių Vokietijos lietuvių bendruomenės narių, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas. Jis taip pat daug prisidėjo prie įvairių Vokietijos lietuvių jaunimo organizacijų veiklų. 1999 m. apdovanotas už nuopelnus Lietuvai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Sveikiname su gimtadieniu ir linkime prasmingų darbų!

„Galvoju, kad kaip tik šiandien, kada toks didelis lietuvių skaičius apleidžia savo tėvynę ir kuriasi svetimuose kraštuose, savo tapatybės išlaikymo klausimas išlieka vis dar aktualus. Tačiau tapatybę galima išlaikyti tik kolektyvinėmis pastangomis. Todėl mums reikia burtis į savas bendruomenes ir bendrauti“.

(V. Bartusevičius: „Visame pasaulyje jautėmės kaip namuose“: [pokalbis su visuomenininku, pedagogu apie Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą / kalbėjosi] Simonas Černiauskas, Gintarė Malinauskaitė // Pasaulio lietuvis. – 2014, Nr. 10, p. 33.)

Dalia Grinkevičiūtė: pasakoti apie juos

Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą… Mano pareiga papasakoti apie juos.

Dalia Grinkevičiūtė (1927 m. gegužės 28 d. – 1987 gruodžio 25 d.) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja.

D. Grinkevičiūtė 1941 m. su šeima (tėvą atskyrus ir įkalinus Šiaurės Uralo lageryje, kur 1943 m. mirė) ištremta į Altajaus kraštą, o 1942 m. – į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948 m. išvežta į Kongalaso anglies kasyklas. 1949 m. pabėgo į Lietuvą, išsiveždama ir sunkiai sergančią motiną. Slapstėsi, rašė tremties atsiminimus, buvo suimta ir 3 metus kalinta Gorkio srities lageriuose, grąžinta į Jakutiją. Po Stalino mirties 1954 m. leidus išvykti iki Uralo, įstojo į Omsko medicinos institutą, o vėliau studijas tęsė Kauno medicinos institute, dirbo gydytoja Laukuvoje. Iki mirties buvo persekiojama saugumo, 1974 m. atleista iš darbo.

Atsiminimai pavadinimu „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Maskvoje. Lietuvoje 1988 m. išspausdinti pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Išversti į anglų kalbą pavadinimu „Reconciliation“ 2002 m. išspausdinti Chalbury, į vokiečių kalbą – „Die Litauer an der Laptewsee“ 2002 m. išspausdinti Hiutenfelde. Apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje pasakojama atsiminimuose „Gimtojoj žemėj“, parašytuose po 1979 m., išspausdintuose 1996-1997 m.

Anot profesorės Viktorijos Daujotytės: Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais. Daugiau >> http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-11-23-isgyventi-kai-tu-turi-numirti/13917

Lituanikos skyriuje galima rasti D. Grinkevičiūtės knygų vertimų į užsienio kalbas. Kviečiame apsilankyti!