Rašytojos Renatos Šerelytės knygų kambarys

Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo  „Kultūra: mokslas, menas, literatūra“ redaktorė yra gerai žinoma rašytoja Renata Šerelytė. Neseniai Nacionalinę biblioteką iš JAV pasiekė šio leidinio liepos 9 d. numeris su rašiniu apie knygų ir bibliotekos vietą šiandienos visuomenėje. „Kiek susinepatoginu, kai namuose reikia priimti svečius ar žurnalistus, ypač dar lydimus televizijos kamerų, nes tos kameros – godžios slibino akys, kurioms reikia gražių ir madingų interjerų“,  – tekstą, pavadintą „Mano knygų kambarys“ pradeda R. Šerelytė. Pateikiame straipsnio fragmentą:

Glamūro pateikti negaliu, nes slibino akys mano namuose atsimuša į krūvas knygų, sukrautų po kompiuterio stalu, prie radiatoriaus (ant šito knygų kalnelio mėgsta snausti katės), netgi, kas jokiai padoriai moteriškei nedera, ant naktinio staliuko prie lovos.

<…>

Dabar demonstruojamos ne knygos. Garsenybės atveria savo batų ir drabužių, drambliukų ir šuniukų kolekcijų kambarius, bet nemačiau nė vienos, kuri atvertų kambario duris ir įvestų į savo asmeninę biblioteką. Žmonės, kurie šiais laikais turi asmenines bibliotekas, žurnalistams neįdomūs.

Draugas. Mokslas, menas, literatūra . – 2016, liep. 9, p. 1

Paribio kūryba

IšminčiausDovanosPačioje birželio pabaigoje Nacionalinę biblioteką pasiekė dvi naujos knygos, išleistos Sankt Peterburge: šiemet išėjusi knyga  „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“ ir 2015 m. pasirodžiusi rusų poetės Natalijos Gorbanevskajos eilėraščių rinktinė. Abi knygas Nacionalinei bibliotekai padovanojo Tomas Venclova, į Lituanistikos tyrimų skyrių užsukęs po birželio 27-29 d. Vilniuje įvykusio poezijos forumo „Vilniaus kryžkelės“.

Czesławas Miłoszas, Josifas Brodskis ir T. Venclova dažnai pavadinami poetų triumviratu. 2015 m. spalio 17-18 d. Sankt Peterburge buvo surengta tarptautinė konferencija „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“. Šioje konferencijoje buvo pristatyta 2015 m. Sankt Peterburge pasirodžiusi T. Venclovos publicistikos rinktinė „Пограничье : публицистика разных лет“ (du egzempliorius, taip pat padovanotus paties autoriaus, saugome Nacionalinėje bibliotekoje). Konferencijoje pranešimą apie Cz. Miłoszo  ir T. Venclovos intelektualinį dialogą apie Vilnių („Без раздела: Диалог Чеслава Милоша и Tомаса Венцловы о Вильнюсе“) perskaitė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.

Į rinktinę sudėtų eilėraščių autorė Natalija Gorbanevskaja (1936-2013) žinoma ne tik kaip ir poetė ir vertėja: ji buvo aktyvi disidentinio judėjimo dalyvė, pogrindinio leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ („Хроника текущих событий“) redaktorė. Dalyvavo 1968 m. rugpjūčio 25-ąją įvykusioje garsioje demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją; vėliau buvo suimta ir pateko į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. N. Gorbanevskaja emigravo ir gyveno Paryžiuje. T. Venclovą ir N. Gorbanevskają siejo ilgametė bičiulystė, prasidėjusi prieš abiem emigruojant į Vakarus: disidentai susitikdavo Maskvoje, Tartu ir Vilniuje.


Knygos „Пограничье как духовный опыт“ tekstas Lenkijos instituto puslapyje:

http://polinst.ru/files/upload/3854936Materialy_konferencii.pdf

Tiesioginė demokratija Baltijos šalyse

Parengė Vytautas Smilgevičius


cover_front2015 m. pasirodžiusioje Šveicarų mokslininko Evren Somer knygoje Direct Democracy in the Baltic States. Institutions, Procedures and Practice in Estonia, Latvia and Lithuania (Tiesioginė demokratija Baltijos valstybėse: institucijos, procedūros ir praktika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) aptariama tiesioginės demokratijos (referendumų) sklaida Baltijos valstybėse. 1991-2014 m. įvykusius referendumus autorius skirsto į privalomuosius, „referendumus iš aukščiau“ ir keliamus piliečių iniciatyva. Toliau skaityti „Tiesioginė demokratija Baltijos šalyse”

Žagarės žydų likimas: akistata su praeitimi ir dabartimi

Parengė Vytautas Smilgevičius


zagare2014 m. pasirodžiusios knygos Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past (Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi) autorė Sara Manobla – litvakė, užaugusi Jungtinėje Karalystėje. Susidomėjimas giminės šaknimis atvedė ją į Lietuvą, į Žagarę. Šiame mieste nuo XVI amžiaus klestėjo žydų bendruomenė: po 1941 m. iš jos teliko keletas žmonių. Čia autorė apsisprendė „padėti miestui susitaikyti su praeitimi, pastatyti tiltus tarp kultūrų, susidraugauti, skatinti pagarbą nepamirštant istorijos“.  Tą ji veikė, padedama draugų iš Izraelio ir Lietuvos, tiesdama tiltus, bandydama suvokti situaciją. Organizavo labdarą ir lankė pusiau apleistas žydų kapines. Dalyvavo miesto šventėse ir susitiko su paskutiniu likusiu Žagarės žydu. Kartu su lietuviais džiaugėsi Lietuvos pažanga ir uždavė sunkių klausimų dėl žydų genocido.

Knygą išskiria šiltas autorės požiūris į Lietuvą ir susitaikymo su praeitimi paieška. S. Manobla – ne kaltintoja ir ne advokatė. Jai rūpi atsakymai, žmonių požiūris; rūpi, kad 1941-ųjų tragedija niekada nepasikartotų. Autorės tekstuose matome Lietuvos piliečių galeriją – nuo paskutinio Žagarės žydo iki prezidento Valdo Adamkaus.

„The Oxford history of Poland-Lithuania“ – jau Nacionalinėje bibliotekoje

OxfordNacionalinę biblioteką pasiekė vertingas naujas leidinys pirmasis „The Oxford history of Poland-Lithuania“  tomas (Oxford University Press, 2015.). Šis tomas skirtas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) susikūrimui: istorikas Robertas Frostas aptaria 1385-1569 metus – t.y., beveik du amžius trukusį suartėjimą,  kurį vainikavo Liublino unija. Pasak autoriaus, pagal pradinį sumanymą šis periodas turėjęs patekti į įvadinį ATR istorijos skyrių, tačiau veikiai paaiškėjo, kad priešistorė labai svarbi norint suvokti ATR politinę dinamiką, o anglų kalba apie ATR susiformavimą rašyta labai mažai.

Pristatydama šią knygą leidykla „Oxford University Press“ pabrėžia, kad istorikų darbuose apie Rytų Europos istoriją dominuoja Rusijos imperija,  nors Rusija kaip didelė galybė iškilo tik po 1700 m. Tris amžius Rytų Europoje didžiausia galybė buvusi Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudaryta valstybė, viena iš ilgiausiai gyvavusių politinių sąjungų Europos istorijoje. Pasak leidėjo, moderni Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos istorija negali būti tinkamai suprasta neapmąsčius ATR palikimo. Knyga skirta istorikų Oskar Halecki, Adolfo Šapokos, Mykhailo Hrushevsky ir Matvey K. Liubavskii atminimui.

Daugiau apie knygą: https://global.oup.com/academic/product/the-oxford-history-of-poland-lithuania-9780198208693?cc=lt&lang=en&#

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius


40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių  – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.