2017-ųjų lapkritį Kaune vykusioje Algimanto Mackaus ir Liūnės Sutemos sukaktims paminėti skirtoje konferencijoje „Nužemintųjų generacijos kodai“ dr. Dalia Cidzikaitė pristatė nedaug kam žinomus archyvus – sakytinės istorijos medžiagą „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“, saugomą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV).
12 metų, nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio, M. ir K. Almenai įrašinėjo pokalbius su žinomesniais JAV lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais. Dukart 1965 m. vasarą, birželio 14-ąją ir liepos 23-iąją, K. Almenas viešėjo pas Katiliškius. K. Almeno pokalbiai su M. Katiliškiu ir Liūnės Sutemos pseudonimu rašiusia Zinaida Nagyte-Katiliškiene – neformalūs, tai vienas kitą neblogai pažįstančių žmonių pasikalbėjimai rimtomis ir kasdienėmis temomis. Kalbama pernelyg nesilaikant K. Almeno pasiūlytos teminės linijos, vis nuklystant į praeitį Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje, dažnai minimi trys neseniai Anapilin išėję rašytojai – Antanas Škėma (1910–1961), Julius Kaupas (1920–1964) ir Algimantas Mackus (1932–1964).
D. Cidzikaitės atrinktos pokalbių atkarpos publikuojamos „Literatūroje ir mene“ >>
2017 m. R. Paknio leidykla išleido naują poeto, intelektualo Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ laidą: pirmoji išėjo 2006 m., 2013 m. knyga buvo išleista Varšuvoje, lenkų kalba. „Tai biografijų rinkinys, savotiška įžymių vilniečių enciklopedija. Dabar siūlau pataisytą ir trečdaliu papildytą šios enciklopedijos laidą“, – taip naująją knygą pristato pats autorius.
įtrauktieji glaudžiai susiję su Vilniumi: jame gimę, ilgokai gyvenę arba kitaip virtę „sostinės paveldo dalimi“. Vilniaus vardai – tiek garbių, tiek „labai nesimpatingų“ asmenybių – aprėpiami nuo Viduramžių. T. Venclova teigia, kad vienas iš knygos sudarymų principas – grynai subjektyvus: „Įtraukiau tuos asmenis, apie kuriuos rašyti man buvo įdomu“.
mini biografijoje, jau po S. Vėlavičienės mirties pasirodė reikšminga jos knyga „Draustosios spaudos pėdsakais“ (Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011). S. Vėlavičienės tekstuose užfiksuoti esminiai politinių procesų nulemti spaudos, leidybos pokyčiai, susiję su žodžio laisvės atvėrimu, spaudos cenzūros griūtimi, bibliotekų specfondų naikinimu, laisvojo pasaulio literatūros pažinimu, lietuvių išeivijos kultūrinio paveldo grįžimu. Knygą sudarė S. Vėlavičienės kolegė Jolanta Budriūnienė – dabartinė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento, kuriam priklauso Lituanistikos skyrius, direktorė.
Nuo 2017-ųjų pavasario Berlynas asocijuojasi su Vasario 16-osios aktu: būtent Vokietijos sostinėje profesorius Liudas Mažylis rado Lietuvos „šventąjį Gralį“. „Labai aiškiai nuo pat pradžių supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi“, – pasakojo prof. L. Mažylis
