
Gegužės 4 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko jau 4-asis tarpdisciplininis diasporos tyrėjų seminaras, į kurį susirinko iš skirtingų perspektyvų į lietuvių gyvenimą bei veiklą užsienyje žvelgiantys akademikai. Iniciatyva per seminarus burti diasporos tyrėjus Nacionalinėje bibliotekoje gimė 2014 m. pavasarį, todėl šie renginiai tradiciškai vyksta antrojoje pavasario pusėje. Nacionalinės bibliotekos erdvė yra labai palanki diasporos tyrinėjimams, nes čia kaupiama lituanika – ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra: užsienyje išleistos lietuvių autorių knygos, lietuvių diasporos laikraščiai ir žurnalai, užsienio autorių darbai apie Lietuvą ir kt. Toliau skaityti „Nacionalinė biblioteka jau ketvirtą kartą surengė diasporos tyrėjų seminarą”


Literatūrologai sutaria, jog abu romanai, perleisti net penkis kartus, yra svarbūs reiškiniai ne tik lietuvių literatūros, bet ir kultūros istorijoje. Jūratės Čerškutės nuomone, Gavelio knyga, išėjusi ribiniu Lietuvos istorijoje laikotarpiu, žymi labai svarbų lietuvių literatūros lūžį, o, mėginant suvokti nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžią, ji yra atskaitos taškas. Pasak Vytauto Rubavičiaus, su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina miestas ir kūnas. Jam antrina Jūratė Sprindytė, šį Gavelio kūrinį matanti kaip iškaiminimo lūžį. Aleksandras Krasnovas pastebi, jog Vilniaus pokeris „iš to laiko literatūros išsiskyrė nepaprastai aštriu, plačiu ir konceptualiu požiūriu į sovietinį laikotarpį, kaip į ištisą ideologinę sistemą“. Be to, priduria jis, „šis kūrinys pranoko ano laiko kūrinius konceptualiu pasaulio suvokimu, matymu.“ 
