Lituani(sti)ka – Puslapis 139 – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Ką slepia vardas Frank B. Mast?

Parengė IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus bibliografas Jonas Rimka

Balio Mastausko portretas knygoje poezijos rinkinys „The poetic works of Frank B. Mast“. Lozoračių biblioteka — Balio Mastausko portretas knygoje „The poetic works of Frank B. Mast“. Lozoraičių biblioteka

Tai Lietuvoje, Žasliuose, gimusio teisininko, katalikų veikėjo Balio Mastausko (1889-1961) vėlesnis vardas ir pavardė. 1906 m. jis kartu su tėvais atvyko į JAV. Vėliau studijavo Lozanos universitete Šveicarijoje, paskui grįžo į JAV. 1915 m. baigęs Detroito teisės kolegiją po kelerių metų pradėjo tarnybą JAV karinėje aviacijoje leitenanto pareigose. 1918 m. pasitraukė iš aktyvios tarnybos armijoje ir įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo darbą. Užmezgęs ryšių su įtakingais Amerikos žmonėmis, jis patyrė, kad daugelio svarbių asmenų dėmesį galima patraukti tik per viešąją nuomonę, kurią tais laikais perteikdavo spauda. B. Mastausko pastangomis 1918 m. lietuvių delegacija gavo audienciją Baltuosiuose Rūmuose pas JAV prezidentą Vudrą Vilsoną. Delegacija kalbėjosi su prezidentu apie lietuvių tautos vedamą kovą ir dedamas pastangas sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Delegatai gavo V. Vilsono teigiamą atsakymą ir paskatinimą nepailstamai dirbti, siekiant savo tikslo.

1919 metais dalyvaudamas Versalio Taikos konferencijoje Paryžiuje, B. Mastauskas įsitikino, kad Lietuvos reikalai pasaulyje mažai žinomi ir suprantami, todėl iš Amerikos reikėtų pradėti aktyvų viešinimo darbą. Paryžiuje jis susitiko JAV Visuomenės informavimo komiteto direktorių K. Byoirą. Jo paklausė, ar šis sutiktų vadovauti viešinimo kampanijai. K. Byoiras sutiko, jeigu to paprašytų Amerikos lietuviai. B. Mastauskas su žurnalisto patirties turėjusiu K. Byoiru supažindino Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje vadovą, užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą, kuris pritarė sumanymui.

1928 m. Frank B. Mast buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone. Nuotr. iš Trend Following

1919 m. B. Mastauskas 1919 m. išrinktas JAV Lietuvių tarybos pirmininku. Jis daug dirbo, kad Lietuva būtų pripažinta de facto ir de jure. Nuo 1926 m. profesoriavo Lojolos universitete, kur dėstė romėnų teisę. B. Mastauskas reiškėsi ir JAV gyvenime: 1928 m. buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone.

Šis žinomas visuomenės veikėjas rašė poeziją: poezijos rinkinys „The poetic works of Frank B. Mast“ buvo išleistas po autoriaus mirties. Šis eilėraščių rinkinys išreiškia jo asmeninius pomėgius, gyvenimo tikslus. Šią knygą galima rasti Lituanistikos tyrimų skyriuje saugomoje Lozoraičių bibliotekoje.

Naujos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos dokumentinio paveldo pažinimo galimybės

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lankėsi Vilniaus universiteto studentų grupė – Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotojos dr. Laros Lempertienės, universitete dėstančios hebrajų kalbą, fakultatyvo dalyviai. Kursas dėstomas įgyvendinant VU Istorijos fakulteto projektą „Žydų studijų vystymas Lietuvoje: tyrimų ir dėstymo lauko sukūrimas Vilniaus universitete“ (projekto vadovė doc. dr. J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė). Studentai mokomi atpažinti ir kultūrologiškai perskaityti žydų kultūros objektus, susijusius su hebrajišku raštu ir tekstais. Toliau skaityti „Naujos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos dokumentinio paveldo pažinimo galimybės”

Gegužės 20-oji – Kauno diena

Gegužės 20-oji – Kauno miesto šventė. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1463 m. Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas saugomas Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija Kauno Rotušėje. Kauno miestas pirmą kartą paminėtas metraštininkų dar 1361 m. XIII a. pab. kunigaikštis Kęstutis Kaune pastatė mūro pilį, kuri tapo svarbia miesto gynybos sistemos dalimi.

No time for patience : my road from Kaunas to Jerusalem : a memoir of a holocaust survivor / Zev Birger ; foreword by Shimon Peres. – New York : Newmarket Press, 1999. – X, 150 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.48/999

Lituanikos skaityklos fonduose esame sukaupę nemažai žemėlapių, turistinių vadovų, atsiminimų bei istorinių knygų apie Kauną. Šį kartą kviečiame pasklaidyti dvi knygas, kuriose senojo miesto fone, atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai, skirtingos gyvenimo patirtys.

From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.43/005

Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)

Parengė Dalia Cidzikaitė

Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.

Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.

Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą

Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”

Apie poeziją ir poetus

Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.

poezijos-paukšte

Vladas Braziūnas

„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“

Jurgita Jasponytė

„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“

Vainius Bakas

„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“

Donaldas Kajokas

„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“

Aidas Marčėnas

„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius

40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.