Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“
Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“”Parengė Rima Dirsytė
XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis. 1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.
Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m. tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.
– Neatrodo taip jau grynas, pilkas ar biednas, o vis tiek grinorium visi vadins, kol prasigyvens.
– Taigi, – pritarė jai tetulė, – ir apsirėdęs gražiai.
Žodį grinorius, matyti, jiedvi išvedė iš „gryno, pliko, neturtingo“. Bet aš taip atrodyti, rodos, negalėjau, nes vilkėjau trumpu paltuku, papuoštu „baronėlio“ apykakle, ir avėjau naujais pusbačiais, kuriuos nusipirkau Eitkūnuose.
– Gudbai, – mosavo ranka šeimininkei mano tetulė.
– Gudbai, misele, gudbai[1], – mosavo ranka šeimininkė mudviem abiem. – Gud lak grinoriui,[2] – pridėjo.
Ėjome per pačią Waterburio lietuvių naujokyno širdį. Galėjo būti apie 4 val. popiet, tai žmonių šaligatvyje buvo reta. Vis dėlto mano tetulė susitiko vieną kitą pažįstamą. Jie buvo gražiai apsirengę, ir tuo labai skyrėsi nuo Lietuvos žmonių. Skyrėsi jie ir savo kalba, kuri man buvo nauja ir nesuprantama.
Taip savo pirmuosius mėnesius Voterberio mieste, Amerikoje, aprašė pirmosios JAV lietuvių emigracijos bangos atstovas (dar žinomų „grynorių“ pavadinimu) nuo Eitkūnų dr. Algirdas Margeris [tikr. vardas Konstantinas Šeštokas – D. C.] 1956 m. Čikagoje išleistoje knygoje Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas. Knyga prasideda trumpu autoriaus pasakojimu „Pirmieji mėnesiai Amerikoje“, kuriuo siekta ne tiek parodyti iš Lietuvos į kitą šalį atvykusiojo džiaugsmus ir vargus, kiek pailiustruoti lietuvių emigracijos pirmosios bangos atstovų kalbą, kuri autoriui buvo ir nauja, ir nesuprantama. Todėl A. Margerio pasakojime ypač gausu angliškų skolinių. Vieni jų nesunkiai atpažįstami, kaip antai, rič (angl. rich – turtingas), karas (angl. car – automobilis), senvičius (angl. sandwich – sumuštinis), elekšinai (angl. elections – rinkimai), seifas (angl. safe – seifas, nedeganti spinta pinigams ar kitokioms vertybėms laikyti), kiti – sunkiau, pavyzdžiui, trubelis (angl. trouble – nemalonumas, bėda), dobal (angl. double – dvigubas), faitas (angl. fight – muštynės), liukė (angl. luck – sėkmė, laimė), šaur bet (angl. shower bath – dušas) ir kt.
Toliau skaityti „„Gud lak, grinori“: pirmieji lietuvio mėnesiai Amerikoje”
Šį rudenį Ispanijoje pasirodė lietuvių poezijos vertimų į ispanų kalbą antologija „Sinfonía de primavera“ („Pavasario simfonija“), kurią sudarė, jos tekstus išvertė Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja doc. Carmen Caro Dugo. Sudarant antologiją vertėją konsultavo, knygos įvadą parašė Lietuvių literatūros katedros dėstytoja Brigita Speičytė. Miela Carmen, dėkojame už nuostabią dovaną Nacionalinei bibliotekai!
Poetų, kurių eilės įtrauktos į antologiją, sąrašas: Maironis, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Alfonas Nyka-Nyliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis, Jonas Mekas, Birutė Pūkelevičiūtė, Liūnė Sutema, Algimantas Mackus, Janina Degutytė, Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas P. Bložė, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis.
Eilėraščius ir jų fragmentus atrinko Deimantė Žukauskienė
Rudenėlis 2009
Rudens pilvas praplyšęs stumia dovanas:
Ne paltų nuolaidas (kaip vylėmės), o cukinijas.
<…>
Tik pelėda šį sezoną liuks: kedenasi savo gražius
pūkus.
(p. 12 )
Parengė Deimantė Žukauskienė
Pirmieji lietuviai į Argentiną atvyko XIX a. pab. – Petras Dautantas, dalyvavęs kovose dėl Argentinos nepriklausomybės, inžinierius Robertas Adolfas Chodasevičius ir kt. Dauguma lietuvių, atvykusių į Argentiną, įsikūrė: Buenos Airėse, Kordoboje, Santa Fė, Rosarijo, Beriso miestuose.
Į Patagoniją (regionas Pietų Amerikos pietuose) lietuviai atvyko dar prieškario metais, kai Patagonija priminė didelius ir tuščius tyrus, o juos čia pakvietė Šlapelių šeima. Šlapeliai paliko ryškų pėdsaką Sarmjento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo.
Izidorius Šlapelis dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. Ištyrinėjęs vietovę ir susidraugavęs su vietos gyventojais, Šlapelis iš Sibiro pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten 1877 m. atkeliavo į Argentiną. Čia įsikūrė ir pakvietė Lietuvoje gyvenančius sūnus Joną, Juozą, Justiną atvykti į Patagoniją.
Toliau skaityti „Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose”Izidorius Šlapelis ir kiek vėliau jo šeima, Sarmiento vietovėje rado vieną kitą indėnų pastogę su puslaukiniais gyventojais, kuriuos ėmė mokyti pasistatyti sau tinkamesnius namukus, auginti daržoves ir kultūringiau gyventi. Tuometinė Argentinos karinė valdžia, matydama Šlapelių didelį kultūrinį darbą kraštui, padovanojo jiems nemažus žemės plotus. Savoje žemėje jie įsteigė avių auginimo ūkius ir pasistatė turtingas sodybas.
Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968 (Rosario : Colegio Salesiano San Jose). 210.