Simo Kudirkos 90-metis

Parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro praktikantas Henrikas Ražanas.



Nacionalinėje bibliotekoje saugomas knygos egzempliorius su autoriaus autografu

Prieš devyniasdešimt metų, 1930 metų balandžio 9-tąją, dieną Griškabūdžio kaime, Šakių valsčiuje, valstiečių šeimoje gimė Simas Kudirka, labiausiai išgarsėjęs savo laisvės šuoliu iš Sovietų Sąjungos laivyno refrižeratorių plaukiančiosios bazės „Tarybų Lietuva“ į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“.

S.Kudirkos šeima vertėsi sunkiai. Dar XX a. pradžioje į Jungtines Amerikos Valstijas laimės ieškoti išvyko jo seneliai iš mamos pusės, ji ten ir gimė. Iš pradžių, S. Kudirkos senelis dirbo šachtininku, vėliau – kūriku laivyne. 1912 metais jie su nedidelėmis santaupomis išsikraustė į tėvynę, kur, nusipirkę sklypą, ėmėsi ūkininkavimo. Pasak S. Kudirkos, jūreiviu tapo paskatintas senelio pasakojimų apie jūreivystę: 1949 metais paliko Griškabūdį ir iškeliavo jūreivystės mokslo semtis į Klaipėdą.

S. Kudirkos vaikystė buvo nelengva. Anksti mirė jo tėvas, paauglystėje siautė Antrasis Pasaulinis karas, o pokariu, 1949 m. S. Kudirka buvo kankintas KGB darbuotojų dėl jo patėvio brolio išėjimo partizanauti, buvo bandoma jį verbuoti.

1952–1955 m. tarnavo sovietinėje armijoje, Sevastopolyje. Grįžęs iš armijos įstojo į radijo navigatoriaus kursus, kuriuos baigė 1957 metais. Susituokė su savo gyvenimo meile Genute 1959 metais, po metų jiems gimė dukra Lolita, 1966 metais sūnus Evaldas.

Toliau skaityti „Simo Kudirkos 90-metis”

Spaudiniuose likę cenzūros ženklai

Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.

Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6].    Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje  bibliografijoje  užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.

Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.

Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai”

Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė”

1882 m. balandžio 7 d. gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas

Parengė Irmina Abramovienė


1882 m. balandžio 7 d. Anykščių valsčiuje, Ažuožerių kaime gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas – rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, darbavęsis ne tik literatūros, bet ir farmacijos, muziejininkystės bei pedagogikos srityse, taip pat aktyvus visuomenininkas.

Baigęs gimnaziją ir atsisakęs vykdyti tėvų valią – rinktis kunigystę, jis neteko finansinės paramos studijoms, todėl turėjo pradėti savarankišką gyvenimą. Maskvoje įsidarbino mokiniu vaistinėje, po darbo lankė vakarinius kursus universitete, kur įgijo provizoriaus kvalifikaciją. Dirbdamas Maskvoje, susidomėjo literatūra, daug skaitė, pats ėmė rašyti. Dalyvavo lietuvių studentų veikloje. Nemažai keliavo, dirbo įvairiose vaistinėse Maskvoje, Železnovodske, Kaliazine, Tbilisyje, Vladikaukaze. Ankstyvieji rašytojo kūriniai įkvėpti Kaukazo gamtos grožio ir to krašto legendų.

Nors ilgą laiką gyveno ir dirbo toli nuo gimtinės, tačiau ryšys su Lietuva nenutrūko. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į nepriklausomą Lietuvą, kurį laiką gyveno Anykščiuose, kur įsteigė vaistinę, vėliau bėgdamas nuo bolševikų persikėlė į Kauną. 1922 m. grįžo į gimtuosius Anykščius, kur su pertraukomis gyveno visą likusį gyvenimą. Užsiėmė ne tik literatūriniu darbu, bet ir visuomenine veikla. Įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų (vėliau buvo paskirtas jo direktoriumi), dalyvavo kuriant Lietuvos Šaulių Sąjungą, rūpinosi J. Biliūno memorialinės sodybos pritaikymu muziejinei veiklai. A. Vienuolio rūpesčiu įamžinta J. Biliūno palaidojimo vieta ant Lidiškių kalvos. Trumpą laiką dirbo Anykščių gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Mokytojavimą Vienuolis laikė savo pašaukimu, tačiau Rašytojų Sąjungos paragintas nuo šios veiklos atsitraukė ir atsidėjo rašymui.

Vienas iš A. Vienuolio-Žukausko amžininkų, žymus tarpukario Lietuvos advokatas ir visuomenės veikėjas Zigmas Toliušis buvo artimas rašytojo bičiulis (beje, vėliau tapęs jo testamento vykdytoju). Išliko Z. Toliušio 1957 metais parašyta A. Vienuolio-Žukausko biografija, deja (kaip ir nemaža dalis kitų rankraščių) ji nebuvo publikuota. Savo atsiminimuose Z. Toliušis rašo, jog kas nori pažinti ir suprasti Vienuolį, turi būtinai aplankyti Anykščius. Čia jis augo ir brendo, sėmė temas ir medžiagą savo veikalams.

Toliau skaityti „1882 m. balandžio 7 d. gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas”

Mokymo „bazės“ prieš šimtą metų

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Nuo kovo 30-osios šalies ugdymo įstaigose pradėtas vykdyti ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis, vidurinis ir profesinis mokymas nuotoliniu būdu. Tai galioja ir aukštojo mokslo studijoms.

Švietimo ministerijos rekomendacijose siūlomos nuotolinio mokymo priemonės, elektroninių šaltinių, kuriais galės naudotis mokiniai ir mokytojai. Taip pat parengtos ir nuolat pildomos skaitmeninio mokymo bazės su mokymosi aplinkomis, metodine medžiaga, mokymo priemonėmis ir kita mokykloms svarbia informacija.

O kokias mokymo „bazes“ turėjo Lietuvos mokiniai, studentai prieš šimtą metų? Ko jie mokėsi  tada? Kaip skyrėsi mokymo medžiaga nuo šiandienos ?

Vadovėlius galite skaityti kultūros paveldo svetainėje epaveldas.lt:


Toliau skaityti „Mokymo „bazės“ prieš šimtą metų”

Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: A.P.P.L.E ir pažintis su JAV lietuve Amanda Mulioliene

Pasakoja Eglė Karalienė


Bongkarn Thanyakij nuotr. / pexels.com

Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“, ieškojau kontaktų, per kuriuos būtų galima gauti įdomios informacijos. Paieškos mane suvedė su pedagoge, visuomenininke JAV lietuve Amanda Mulioliene. Jau ne vienerius metus p. Amanda administruoja A.P.P.L.E internetinę svetainę. Kreipiausi į ją, tikėdamasi gauti žinių apie informacinį biuletenį „A.P.P.L.E. report to the corps“.

Leidėjas A.P.P.L.E., American Professional Partnership for Lithuanian Education (Amerikos mokytojų pagalba Lietuvos mokyklai) – pelno nesiekianti labdaringa profesinė bendrija. Bibliotekos fonduose teturime vieną informacinio biuletenio numerį. Organizacijos nariai, mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kėlė sau tikslą padėti Lietuvos pedagogams įgyvendinti švietimo reformą, atsižvelgiant į pasaulio pedagogikos raidą. Tai buvo ypač aktualu naujai atgimstančiam nepriklausomos Lietuvos švietimui po 50 metų taikytų sovietinių pedagogikos standartų. Kai 1990 m. rudenį JAV lankėsi tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, jis susitiko su A.P.P.L.E iniciatoriais ir kartu su jais tą organizaciją įsteigė.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: A.P.P.L.E ir pažintis su JAV lietuve Amanda Mulioliene”