1956 m. atkurtas satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ kūrė humoro kultūrą, išnykusią atkūrus Nepriklausomybę. Koks buvo šis pradingęs juokas? Kokios buvo jo moralinės kritikos ribos? Kodėl jis daugelio prisimenamas su nostalgija? Kokia buvo šio juoko slapta politika, kvestionuojanti socialistinės visuomenės kūrimo normas?
Šias temas savo paskaitoje „Pradingęs juokas: slaptumo politika satyros ir humoro žurnale „Šluota“ gvildens Majamio universiteto (JAV) antropologė dr. Neringa Klumbytė. Apie žurnalą mintimis dalinsis dailininkas, karikatūristas ir edukatorius Kazys Kęstutis Šiaulytis, dailininkas, karikatūristas ir grafikas Jonas Varnas, dailininkas, karikatūristas Andrius Cvirka ir publicistas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Domas Šniukas.
Laukiame Jūsų balandžio 28 d. 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje (V a.).


Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tęsia renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ ir balandžio 21 d., penktadienį, 17 val. kviečia į Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos, literatūrologės prof. Sigutės Radzevičienės paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėse / HUB‘e (3 aukštas).


Loyola University Press : Society for the Publication of the Chronicle of the Catholic Church, 1981-1989. – 6 t.. – Kita laida: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Chicago, Ill., 1974-1997. ISSN 1052-1771
Literatūrologai sutaria, jog abu romanai, perleisti net penkis kartus, yra svarbūs reiškiniai ne tik lietuvių literatūros, bet ir kultūros istorijoje. Jūratės Čerškutės nuomone, Gavelio knyga, išėjusi ribiniu Lietuvos istorijoje laikotarpiu, žymi labai svarbų lietuvių literatūros lūžį, o, mėginant suvokti nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžią, ji yra atskaitos taškas. Pasak Vytauto Rubavičiaus, su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina miestas ir kūnas. Jam antrina Jūratė Sprindytė, šį Gavelio kūrinį matanti kaip iškaiminimo lūžį. Aleksandras Krasnovas pastebi, jog Vilniaus pokeris „iš to laiko literatūros išsiskyrė nepaprastai aštriu, plačiu ir konceptualiu požiūriu į sovietinį laikotarpį, kaip į ištisą ideologinę sistemą“. Be to, priduria jis, „šis kūrinys pranoko ano laiko kūrinius konceptualiu pasaulio suvokimu, matymu.“ 