LS – Puslapis 139 – Lituani(sti)ka

Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)

Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.

Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.

Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą

Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”

Apie poeziją ir poetus

Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.

poezijos-paukšte

Vladas Braziūnas

„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“

Jurgita Jasponytė

„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“

Vainius Bakas

„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“

Donaldas Kajokas

„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“

Aidas Marčėnas

„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius

40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.

Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)

Parengė Dalia Cidzikaitė

Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.

Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.

Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas , 1946 m. — Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas, 1946 m.

Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)”

Įvyko trečiasis tarpdalykinis jaunųjų diasporos tyrėjų seminaras

Kalba LEU Lituanistikos fakulteto dekanė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė

Balandžio 28 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento (IMD) Lituanistikos tyrimų skyrius surengė trečiąjį tarpdalykinį jaunųjų diasporos tyrėjų seminarą. Šiemet seminaras iš Nacionalinės bibliotekos, mininčios Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, persikėlė į Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetą, su kuriuo IMD Lituanistikos tyrimų skyrius glaudžiai bendradarbiauja.

Seminaro pradžioje IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus vadovė Jolanta Budriūnienė išreiškė mintį, kad seminarus rengti vis kitoje institucijoje galėtų tapti tradicija ir trumpai priminė pavasarį vykstančių diasporos tyrėjų seminarų priešistorę. Paprastai judama nuo nacionalinio lygmens prie tarptautinio, o šiuo atveju nutiko atvirkščiai: idėja rengti tarpdalykinius lietuviškosios diasporos tyrėjų seminarus, kurių dalyviai dalintųsi mintimis apie vykdomus tyrimus ir padėtų vieni kitiems atrasti reikiamus šaltinius, kilo po to, kai Nacionalinėje bibliotekoje buvo surengtas tarptautinis Baltijos šalių paveldo tinklo (The Baltic Heritage Network, BaltHerNet) seminaras. LEU Lituanistikos fakulteto dekanė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė prisiminė Prancūzijoje gyvenančio rašytojo Valdo Papievio romaną „Eiti“: jame pasakojama apie savotišką keliautojų, vaikštinėtojų bendruomenę, kurios nariai instinktyviai atpažįsta vienas kitą, – taip pat vienas kitą atpažįstą ir diasporos tyrinėtojai, vienijami specifinių aktualijų.

Toliau skaityti „Įvyko trečiasis tarpdalykinis jaunųjų diasporos tyrėjų seminaras”

Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus tyrėja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo prezidentui Kaziui Griniui skirtos moksleivių viktorinos vertinimo komisijoje

Viktorina „Kazys Grinius ir demokratinių tradicijų kūrimas Lietuvoje“. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (aut. Džoja Barysaitė) nuotrauka

Balandžio 27 d., LR Seime įvyko Lietuvos gimnazijų II–IV klasių ir bendrojo ugdymo mokyklų 10–12 klasių moksleivių viktorina „Kazys Grinius ir demokratinių tradicijų kūrimas Lietuvoje“. Renginys buvo skirtas Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I, II, III Seimų nario, gydytojo publicisto, visuomenės veikėjo Kazio Griniaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti.

Viktorinos organizatoriai siekė ne tik supažindinti su Kazio Griniaus asmenybe per gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą, bet ir atskleisti Lietuvos parlamentarizmo raidą ir demokratinių tradicijų kūrimą, ugdyti jaunosios kartos patriotiškumą, tautinę savimonę ir pilietines, demokratines vertybes. Renginyje dalyvavo 17 moksleivių komandų iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Prienų ir Molėtų. Viktorinos nugalėtojais tapo Marijampolės marijonų gimnazijos komanda „Santaka“.