Autorius: LS

Julijos Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“

Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Šia proga siūlome prisiminti Julijos Švabaitės-Gylienės apysaką „Gabriuko užrašai“, išleistą 1973 m. Čikagoje. Lietuvoje „Gabriuko užrašai“ išėjo po viso dvidešimtmečio, atkūrus nepriklausomybę – 1993 m.

Pasakojimas prasideda, kai Juozukas ir Aldutė, Australijos lietuvių Gabrių vaikai, dovanų gauna išsvajotąjį kačiuką. Apie katinėlį ir šeimos gyvenimą pasakoja vyresnėlis Juozukas – Gabriukas. Jo pasakojime atsiskleidžia ir nevaikiškos realijos: finansiniai šeimos sunkumai, sudėtinga adaptacija svetimoje šalyje, tėvus kamuojantis Lietuvos ilgesys.

Poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė gimė 1921 m. Vilkaviškio rajone. 1939 m., baigusi gimnaziją, ketino studijuoti Paryžiuje, tačiau planams kelią užkirto prasidėjęs karas. 1939–1943 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune ir Vilniuje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. išvyko į Australiją, o 1960 m. persikėlė į JAV.

 

„Gabriuko užrašų“ ištraukos

— Na, Juozuk, atspėk, ką Algis judviem atnešė?
Algio dėžėje po laikraščiu kažkas judėjo. Mano širdis tiktai tuk, tuk…

[…]

— Kačiukas… — sušnibždėjau lyg apsvaigęs.
— Kačiukas…. — nutęsė pasikeitusiu balsu mama.

Viena dieną aš įsidrąsinau ir savo mokytojai atsakiau, jog aš dėl to nemoku gerai angliškai, kad nesu čia gimęs, o atvykęs iš Vokietijos, kur mano tėveliai turėjo gyventi, negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, svetimųjų užimtą.

[…]

Mokytoja vieną dieną paprašė pakalbėti lietuviškai. Aš ne tik pakalbėjau lietuviškai, bet ir pasakiau “guten Tag” — vokiškai, “bon jour” — prancūziškai, ir “come va lei” — itališkai.

Visi klasės vaikai pavydo pilnomis akimis spoksojo į mane. Jie, tur būt, stebėjosi mano gabumais.

Dažnai, kai reikia seselei Celestinai užmokėti už pianino pamokas, mamytė iškrato tėčio kišenes, išima iš gazo skrynelės visus trispenius, išžiūrinėja stalčius, — net po kilimo kampais… Tada suberia ant virtuvės stalo, suskaito, ir vis dar neužtenka…

Paskui mes, nubėgę pas pienininką Džordžį, iškeičiam tuos smulkius pinigus į svarus, įdedam vokan ir nešam seselei Celestinai.

Bet mokytis pianinu vis vien reikia.

 

 

Atsinaujinome!

Logo_koliaz2016 m. buvęs Lituanikos skyrius gerokai praplėtė savo veiklos lauką ir, tęsdamas anksčiau vykdytas bei pradėjęs įgyvendinti naujas funkcijas,  tapo Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriumi.

Taigi kviečiame užsukti ir į atsinaujinusį buvusį  Lituanikos, nuo šiol Lituani(sti)kos tinklaraštį.

Skubame pristatyti ne tik naują vizualinį sprendimą! Ištikimiems, o tikimės, jog ir naujiems mūsų skaitytojams be įprastų žinių apie lietuvių diasporos istoriją ir šios dienos aktualijas, nuo šiol siūlysime lituanistikos, baltistikos, informacijos apie Lietuvą sklaidos užsienyje naujienų.

Būkite kartu su mumis!
Laukiame Jūsų nuomonių,  komentarų, pastebėjimų…

Nuoširdžiai

Lituani(sti)kos bendruomenė

Pasaulinei poezijos dienai

Kovo 21 d. – Pasaulinė poezijos diena, kurią paskelbė UNESCO (būstinė – Paryžius) minima nuo 2000 m.

Rašymas – tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, – jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje.  (Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos. 2010, p. 67.)

 

JONAS MEKAS

Šilai ir krūmai

Šilai ir krūmai
dar vis miega,
sapnuodami
žalius lapus.

Bet šiandien,
eidamas
per drumzliną
ir šlapią sniegą,

jaučiau:
pavasaris
jau greitai bus.

Ir svaiguma
per kūną
ėjo,

ir plyšo
užsislėpę
geiduliai,

ir šnervėse
kvepėjo
pirmi pavasario
daigai.

Pirmajam Nacionalinės bibliotekos vadovui 160!

VolterisŠ.m. kovo 19 d. prof. Eduardui Volteriui (1846-1941) sukanka 160 metų. Minime iškilios, Lietuvai daug nusipelniusios asmenybės, išskirtinės erudicijos, gebėjimų, įvairiapusį išsilavinimą įgijusio mokslininko  −  kalbotyros profesoriaus, senosios literatūros tyrėjo, etnografo, archeologo, bibliotekininkystės žinovo sukaktį. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai didžiulė garbė prof. Eduardą Volterį vadinti pirmuoju mūsų institucijos istorijoje bibliotekos vadovu. Jis buvo ir Kauno miesto muziejaus vadovas, ilgametis Lietuvos universiteto profesorius.

Šia proga gegužės 5 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno istorijos centras ir Kauno miesto muziejus organizuoja prof. Eduardo Volterio jubiliejui skirtą mokslinę konferenciją ir kviečia įvairiausių sričių tyrinėtojus (archeologus, etnologus, kalbos tyrinėtojus, tautosakininkus, literatus, istorikus, bibliotekininkus, muziejininkus, archyvistus) pristatyti savo įžvalgas.

Norime pradžiuginti tuos, kas dar nesuskubo užpildyti anketų konferencijos pranešimams pristatyti. Registracija pratęsta iki kovo 30 d. !

Primename, kad Nacionalinė biblioteka yra parengusi Eduardo Volterio biobibliografiją, kuri randama adresu http://www.lnb.lt/duomenu-bazes/biobibliografijos  bei bus publikuojama naujausiame žurnalo „Tarp Knygų“ numeryje.

KONFERENCIJOS PRANEŠĖJO ANKETA >>>

Filmo apie Pabaltijo universitetą premjera Vilniuje

Pabaltijo universiteto emblema
Pabaltijo universiteto emblema

Prieš 70 metų, 1946 metų kovo 14 dieną, Hamburge itin sudėtingomis pokario sąlygomis pradėjo veikti bendromis lietuvių, latvių ir estų pastangomis įkurtas Pabaltijo universitetas. Ta proga Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje š. m. kovo 16 dieną pakvietė į praėjusiais metais sukurto dokumentinio filmo „Pabaltijo universiteto istorija“ (rež. Helga Merits) premjerą. Renginyje Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai atstovavo IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė.

Pabaltijo universiteto Didžioji salė — aula magna. 1946 m.
Pabaltijo universiteto Didžioji salė — aula magna. 1946 m.

Nors lietuviai sudarė didžiausią būrį tarp norėjusiųjų studijuoti, į universitetą daugiausia buvo priimta latvių — 496, lietuvių įstojo 355, o estų — 146. Studentai galėjo rinktis mokslą pradėti aštuoniuose fakultetuose: Medicinos, Chemijos, Architektūros ir Inžinerijos, Žemės Ūkio, Mechanikos, Matematikos ir Gamtos mokslų, Ekonomikos ir Teisės mokslų bei Filologijos. Pirmuoju Pabaltijo universiteto prezidentu buvo išrinktas latvis prof. Fricis Gulbis, lietuvių rektoriumi — prof. Vitas Manelis, latvių rektoriumi — prof. Edgars Dundorfs, estų rektoriumi — prof. Ernst Julius Opik. Universiteto branduolį sudarė Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų bei kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai. Per visą Pabaltijo universiteto gyvavimo laiką jame dėstė 57 lietuviai.

Visą savo gyvavimo laikotarpį Pabaltijo universitetui teko kovoti dėl savo išlikimo. Per trejus gyvavimo metus jo pavadinimas keitėsi net 10 kartų. Nors aukštoji mokykla veikė nuo1946 iki 1949 metų, prof. Robert Riggle, 1945 metais dirbęs UNRRA organizacijoje, jos įkūrimą ir aukštą akademinio darbo kokybę vadina vienu didžiausiu trijų Baltijos tautų laimėjimu.