Iš Lituanikos fondų – Puslapis 3

Vertinga knyga apie Bernardinų kapines

002pol — Cmentarz Bernardyński w Wilnie / Krzysztof Hejke ; wstępem opatrzył Witold Banach. – Warszawa : Rada Ochrony Pamięci Walk i Męczeństwam, 2010.

Tinklaraštyje jau esame pristatę istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) novatorišką monografiją „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“. Lituanikos skaitykloje dabar galima rasti ir Varšuvoje išleistą, vertingą knygą apie Bernardinų kapines (Cmentarz Bernardyński w Wilnie). Leidinyje pristatomos šiek tiek primirštos, tačiau gražios, istorinės Vilniaus Užupio kapinės. Albumas buvo išleistas minint 200-ąsias jų metines. Tekste, papildytame apie 150 nuotraukų, pateikiama kapinių istorija, pasakojama apie čia palaidotus asmenis. Knygos sumanytojas ir nuotraukų autorius – fotografas ir operatorius K. Hejke, parengęs jau keliolika panašių albumų. Kviečiame skaityti!

Apie prūsiškąją Sacharą ir paslaptingą Nidos dailininkų koloniją

51E-9SJIGjL._SX258_BO1,204,203,200_ Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Jonas Rimka

Rankraščiai nedega: pradingusio Vincentos Lozoraitienės rankraščio istorija

Petruitis

1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:

Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.

V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius

Ar tai ne stebuklas?

Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.

Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.

Leonas Sapiega – talentingas politikas ir kultūros mecenatas

Piórem i buławą : działalność polityczna Lwa Sapiehy, kanclerza litewskiego, wojewody wileńskiego / Arkadiusz Czwołek. - Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2012. — Piórem i buławą : działalność polityczna Lwa Sapiehy, kanclerza litewskiego, wojewody wileńskiego / Arkadiusz Czwołek. – Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2012.

A. Čvolekas – Lenkijos Torunės universiteto humanitarinių mokslų daktaras, politologas. Mokslininkas domisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija taip pat Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos XVI ir XVII a. tarptautiniais bei diplomatiniais santykiais. Autoriaus knygoje Piórem i buławą pristatomas Leonas Sapiega ir jo politinė veikla. Šią knygą galima rasti Lituanikos skaitykloje.

Leonas Sapiega (1557-1633) – vienas iš žymiausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorinių asmenybių. Sapiega – sumanus politikas, apsukrus diplomatas, padaręs stulbinančią karjerą, žinomas tų laikų regalistas. Jis užėmė aukščiausias pareigas Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ilgametis seimo maršalas. 1589 m. tapo didžiuoju kancleriu ir kartu su kitais valstybės pareigūnais įsteigė LDK Vyriausiąjį Tribunolą.

L. Sapiega propagavo teisinės valstybės idėjas, o 1623 m. gavo Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono pareigybę. Paskutiniais gyvenimo metais Leonas ėmėsi naujai sutvarkyti „Lietuvos Metriką“. Per savo gyvenimą susikrovė didžiulius asmeninius turtus, tačiau rūpinosi kariais ir valstiečiais, steigė savo dvaruose mokyklas baudžiauninkų vaikams, buvo kelių bažnyčių statybos fundatoriumi.

Smalsiems skaitytojams pateikiame sąrašą, kuriame (spausti ant pažymėtų žodžių) knygos, straipsniai apie Leoną Sapiegą.

Parengė V. Filipovič

Naujos knygos, skirtos Česlovo Milošo kūrybai

Litewskie konteksty Czesława Miłosza : monografia / Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas ; tłumaczenie: Joanna Tabor. - Sejny : Pogranicze, 2014. - 441, [3] p., [1] C(LKA)lenk.10/014 — Litewskie konteksty Czesława Miłosza : monografia / Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas ; tłumaczenie: Joanna Tabor. – Sejny : Pogranicze, 2014.

Lituanikos skyrių pasiekė dvi naujos knygos, skirtos Česlovo Milošo kūrybai. Pirmoji knyga – Vilniaus universiteto dėstytojų monografija “Litewskie konteksty Czesława Miłosza“. Knyga įdomi tuo, jog apie rašytoją kalbama kaip apie dviejų modernių visuomenių (lenkiškos ir lietuviškos) reiškėją, o jo biografijos lietuviškai-lenkiškas dvilypumas, pasaulėjautos ypatingumas – durys į sudėtingą, kartais sunkiai perprantamą, lietuvių-lenkų santykių labirintą.

Избранное / Чеслав Милош ; [перевод с польского Анатолия Ройтмана]. - Санкт-Петербург : Азбука : Азбука-Аттикус, 2012 [i.e. 2011]. - 318, [2] p., [4] C(LKA)rus.41/012 — Избранное / Чеслав Милош ; [перевод с польского Анатолия Ройтмана]. – Санкт-Петербург : Азбука : Азбука-Аттикус, 2012.

2012 m. Sankt Peterburge išleista kūrybos rinktinė, skirta 100-osioms Česlovo Milošo gimimo metinėms. Šiame leidime galima rasti eilėraščių ir esė iš skirtingų rašytojo gyvenimo periodų. Tai savotiška dovana visiems poeto kūrybos gerbėjams. Kviečiame skaityti!

Sausio 30 d. gimė rašytojas Stepas Zobarskas

Stepas Zobarskas gimė 1911 m. sausio 30 d. Pamaleišyje. S. Zobarskas – lietuvių rašytojas, vertėjas, leidėjas. Daugiausia rašė jaunimui ir vaikams. Pradėjęs rašyti eiles, greitai perėjo prie prozos rašymo. Bendradarbiavo leidinyje „Aš ir jūs“, kūrybos almanache „Varpai“. Taip pat rašė psichologinio pobūdžio noveles suaugusiems. Kartu su kolegomis parengė vadovėlį pradžios mokykloms „Aušrelė“. Rašytojas nuo 1947 m. apsigyveno JAV. Niujorke įsteigė knygų leidyklą „Manylands“ (vėliau „Manyland Books“), kurioje leido lietuvių rašytojų kūrinių vertimus į anglų kalbą, kurį laiką redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“. Stepas Zobarskas yra išvertęs Migelio de Unamuno, Knuto Hamsuno, Gi de Mopasano, Viljamo Moemo ir kitų užsienio autorių kūrinių į lietuvių kalbą. Lituanikos skyrius 2011 m. yra parengęs virtualią parodą (http://senas.lnb.lt/parodos/3/), skirtą rašytojo 100-osioms gimimo metinėms.

Iš S. Zobarsko laiško Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos nariams:

Likimas nubloškė mane anapus Atlanto, bet aš ten nesijaučiu vienišas. Ten yra žmonių, kurie brangina lietuvišką žodį, dirba dėl jo, aukoja santaupas ir sveikatą. Gaila, kad N. Lietuvos laikais ryšys tarp metropolijos rašytojų ir Amerikos lietuvių buvo pernelyg silpnas, – beveik kad visiškai jokio ryšio nebuvo. Užtat šiandien ir tremtyje esančių rašytojų vardai jiems visiškai svetimi. Juos skiria nuo mūs ir laikas ir erdvė. Bet jų širdis tebėra lietuviškai gryna, jie gyvena tremtinių rūpesčiais ir kančiomis. Pats mačiau, kai šluostėsi ašaras,– beskaitydami „Vienybėje“ spausdinamus Kiršos „Pabėgelius“. Tremtinių rašytojų pareiga nepagailėti savo kūrybos vos alsuojančiai Amerikos lietuvių spaudai. Iš dalies tuo būdu atitaisysite senąsias klaidas ir padėsite vienoje Atlanto pusėje esantiems lietuviams suartėti su kitoje pusėje įsikūrusiais.<…>

Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945-1950 m. – P. 211