Libri et manuscripta – Puslapis 8

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y. nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78). Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti

Apie parodą „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“

„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“, –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.

Visas interviu >>

1581 metų pavasario pradžią pažymėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas

Parengė Rima Dirsytė

XVI a. vidurio ir antrosios pusės laikotarpį Lietuvos istorijoje galima vadinti klestėjimo, gana nuoseklių permainų ir reformų laikotarpiu. 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teismų ir administracijos reformos metu buvo sukurta nauja trijų tipų žemesniųjų teismų (žemės, pilies ir pakamario) sistema. Apeliacine instancija jiems tapo 1581 m. kovo 1 d. įkurtas LDK Vyriausiasis Tribunolas. Tokia sistema išliko iki valstybės panaikinimo XVIII a. pab. Prisiminkime, kad tuo metu LDK buvo luominė monarchija. Šie teismai buvo skirti bajorų luomui, o dvasininkams, magdeburginiams miestiečiams, žydams, totoriams veikė kiti teismai. Be to, Vyriausiasis Tribunolas buvo organizuotas ne profesiniu, bet visuomeniniu pagrindu. T. y., jo teisėjais tapdavo ne universitetinį išsilavinimą įgiję teisės profesionalai, o iš bajorų penkių mėnesių kadencijai renkami deputatai. Teismo ceremonialas taip pat iš esmės skyrėsi nuo dabartinio – paprastai jo darbą lydėjo iškilmės ir pramogos.

Toliau skaityti

Quaerite et invenietis

Parengė Eva Praškevič

Atradę, ką tarp savo puslapių slepia senos, retos ir labai rimtos knygos, galime maloniai nustebti, todėl minint Jėzuitų misijos Lietuvoje 450-uosius metus kviečiame susipažinti su šio ordino jau XVII amžiuje pradėtu taikyti moralinės loterijos metodu. 1601 m. Plantenų spaustuvėje išleistoje jėzuito Jano Davido (1545–1613) knygoje „Veridicus Christianus“ („Teisingas krikščionis“) atrandame būtent tokios loterijos pavyzdį. Šis veikalas yra gausiai iliustruotas flamandų dailininko, raižytojo Theodoro Gallé (apie 1571–1633) graviūromis. Deja, ne visi knygos egzemplioriai džiugina įspūdingais vaizdiniais, nes manoma, kad asketiški skaitytojai įsigydavo knygas be iliustracijų.

Tarp paskutinių knygos puslapių pasislėpusios loterijos – suklio pavidalu – paskirtis padėti nuodugniai išanalizuoti knygoje pateiktas iliustracijas, skirtas Biblijos tekstų paaiškinimui. Quaerite et invenietis „Ieškokite, ir rasite“ (Mt 7, 7) skelbia loterijos antraštė. Loterijos lapas yra gražiai apipavidalintas: centre puikuojasi jėzuitų ordino emblema, kampučiuose vaizduojami keturių evangelistų simboliai, kraštai puošti gėlėmis. Lapo apačioje citata iš Psalmių knygos: Revela oculos meos: Et considerabo mirabilia de Lege tua „Atmerk man akis, kad suprasčiau tavo Mokymo nuostabius vaisius“ (Ps 119, 18). Puslapio centrinėje dalyje išpjauti keturi langeliai, pro kuriuos matosi po puslapiu esančiame sukamame diske įrašyti skaičiai. Pasirinkę vieną iš keturių langelių ir pasukę ratą pamatome skaičių, kuris nurodo, kurią iš šimto autoriaus pateiktų sentencijų turime pasirinkti. Prie sentencijos yra nurodytas knygos puslapis – jį atsivertę išvystame iliustraciją ir išsamų autoriaus komentarą. Toliau loterijos taisyklės pataria atidžiai apžiūrėti iliustraciją ir susikaupus ilgai ją apmąstyti.

Toliau skaityti

Pasirodė žurnalo „Tarp knygų“ 2019 m. 1-asis numeris

Pasirodė pirmasis šių metų „Tarp knygų“ numeris.

Jame pristatome Nacionalinėje bibliotekoje saugomą prancūzų literatūros klasiko Alexandre’o Dumas knygą „Le maitre d’armes“ („Fechtavimo mokytojas“) su paties autoriaus įrašytu autografu! Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė supažindina su reikšmingiausiomis Nacionalinės bibliotekos kryždirbystės kolekcijomis: Adomo Varno Lietuvos kryžiais, Vytauto Steponaičio sakralinėmis skulptūrėlėmis, Mstislavo Dobužinskio piešiniais, Juozo Petrulio kraštotyriniais darbais. Numeryje dėmesio skiriama akcijai „Metų knygos rinkimai“. Laureatus sužinosime jau netrukus, per Vilniaus knygų mugę!

Plačiau apie numerį >>

Nacionalinės bibliotekos istoriją liudija ir degtukų dėžučių etiketės

Parengė Rima Dirsytė

2019-aisiais metais Nacionalinė biblioteka mini savo veiklos šimtmetį. Ne mažiau reikšmingas buvo ir pusamžio veiklos metų jubiliejus. Ta proga 1969 metais buvo išleistas informacinis leidinys („trumpa istorinė apybraiža“ – kaip rašoma pratarmėje)[1]apie bibliotekos veiklą per praėjusius 50 metų ir to meto aktualijas, pasirodė ne vienas straipsnis, vyko renginiai. Įdomu paminėti, kad bibliotekos jubiliejui buvo išleista ir degtukų dėžučių etikečių serija.

Žmonės kolekcionuoja įvairius daiktus, nenaudojamus pagal pirminę paskirtį, tačiau turinčius mokslinę, istorinę, meninę, komercinę arba kitokią vertę. Tarp kolekcionavimų rūšių minima ir filumenija [graik. phileo – mėgstu + lot. lumen – šviesa] – degtukų dėžučių etikečių rinkimas. Šis pavadinimas atsirado tik 4-ajame XX a. dešimtmetyje, nors kolekcionavimas neabejotinai pradėtas daug anksčiau. Manoma, kad degtukų „pirmtakai“ Kinijoje buvo žinomi jau X amžiuje, Europoje jie pasirodė viduramžiais, o dabar naudojamus degtukus XIX a. viduryje išrado švedai. Netrukus degtukų fabrikai įkurti ir Lietuvoje. Tarpukariu degtukus gamino tik „Liepsnos“ fabrikas Kaune, Vilijampolėje (veikė 1926–2007 m.). Sovietiniais metais fabrikas buvo nacionalizuotas,1958 m. įtrauktas į medžio apdirbimo kombinato „Startas“ sudėtį ir nuo 1959 iki 1975 m. degtukus gamino šiuo pavadinimu, vėliau sugrąžintas senasis pavadinimas.

Toliau skaityti