Pačioje birželio pabaigoje Nacionalinę biblioteką pasiekė dvi naujos knygos, išleistos Sankt Peterburge: šiemet išėjusi knyga „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“ ir 2015 m. pasirodžiusi rusų poetės Natalijos Gorbanevskajos eilėraščių rinktinė. Abi knygas Nacionalinei bibliotekai padovanojo Tomas Venclova, į Lituanistikos tyrimų skyrių užsukęs po birželio 27-29 d. Vilniuje įvykusio poezijos forumo „Vilniaus kryžkelės“.
Czesławas Miłoszas, Josifas Brodskis ir T. Venclova dažnai pavadinami poetų triumviratu. 2015 m. spalio 17-18 d. Sankt Peterburge buvo surengta tarptautinė konferencija „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“. Šioje konferencijoje buvo pristatyta 2015 m. Sankt Peterburge pasirodžiusi T. Venclovos publicistikos rinktinė „Пограничье : публицистика разных лет“ (du egzempliorius, taip pat padovanotus paties autoriaus, saugome Nacionalinėje bibliotekoje). Konferencijoje pranešimą apie Cz. Miłoszo ir T. Venclovos intelektualinį dialogą apie Vilnių („Без раздела: Диалог Чеслава Милоша и Tомаса Венцловы о Вильнюсе“) perskaitė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.
Į rinktinę sudėtų eilėraščių autorė Natalija Gorbanevskaja (1936-2013) žinoma ne tik kaip ir poetė ir vertėja: ji buvo aktyvi disidentinio judėjimo dalyvė, pogrindinio leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ („Хроника текущих событий“) redaktorė. Dalyvavo 1968 m. rugpjūčio 25-ąją įvykusioje garsioje demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją; vėliau buvo suimta ir pateko į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. N. Gorbanevskaja emigravo ir gyveno Paryžiuje. T. Venclovą ir N. Gorbanevskają siejo ilgametė bičiulystė, prasidėjusi prieš abiem emigruojant į Vakarus: disidentai susitikdavo Maskvoje, Tartu ir Vilniuje.
Knygos „Пограничье как духовный опыт“ tekstas Lenkijos instituto puslapyje:
http://polinst.ru/files/upload/3854936Materialy_konferencii.pdf
2014 m. pasirodžiusios knygos Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past (Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi) autorė Sara Manobla – litvakė, užaugusi Jungtinėje Karalystėje. Susidomėjimas giminės šaknimis atvedė ją į Lietuvą, į Žagarę. Šiame mieste nuo XVI amžiaus klestėjo žydų bendruomenė: po 1941 m. iš jos teliko keletas žmonių. Čia autorė apsisprendė „padėti miestui susitaikyti su praeitimi, pastatyti tiltus tarp kultūrų, susidraugauti, skatinti pagarbą nepamirštant istorijos“. Tą ji veikė, padedama draugų iš Izraelio ir Lietuvos, tiesdama tiltus, bandydama suvokti situaciją. Organizavo labdarą ir lankė pusiau apleistas žydų kapines. Dalyvavo miesto šventėse ir susitiko su paskutiniu likusiu Žagarės žydu. Kartu su lietuviais džiaugėsi Lietuvos pažanga ir uždavė sunkių klausimų dėl žydų genocido.
![From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.43/005](http://blog.lnb.lt/lituanistika/files/2016/05/Kaunas2-210x300.jpg)
Testamentai – retai skelbiama dokumentų rūšis. O juk tai vienas įdomiausių istorijos šaltinių, beveik fotografiškai tiksliai parodantis žmogaus šeimyninę, turtinę padėtį, istorijos procesų įtaką toms padėtims.
Radvilų giminės istorija neatsiejama nuo LDK ir Abiejų Tautų Respublikos. Todėl 2014 m. Lenkijos DiG leidyklos išleista I. Grzeluko ir W. Warchałowskio sudaryta knyga Inwentarze pałacu w Nieborowie, 1694-1939 : źródła do dziejów pałaców Radziwiłłów zachowane w bibliotece nieborowskiej (1694‑1939 m. Neboruvo dvaro inventoriai: Radvilų dvaro šaltiniai, saugomi Neboruvo bibliotekoje) suteikia galimybę išsamiau suvokti kultūrinę, ekonominę, politinę Lenkijoje gyvenusių Radvilų veiklą.
Johno Edmundo Armono gyvenimo peripetijos primena filmą. Geležinė uždanga padalino Armonų šeimą į dvi dalis: JAV gimęs tėvas Johnas Armonas su penkiamete dukra Donna spėjo iš Lietuvos pabėgti į JAV, o motiną Barbarą su mažuoju Johnu, JAV piliečiu, sovietinė okupacija nubloškė į Sibirą. Kad apsaugotų ir užtikrintų bent kiek geresnę ateitį, motina berniuką primokė sakyti, jog yra našlaitis. Taip Johnas tapo Ivanu, stalininės sistemos globotiniu, o sistema iš vaikų namų nuvedė į sovietinę kariuomenę. Kariuomenėje praleisti metai suveikė kaip didelis pliusas stojant į miškininkystės institutą, kuriame Johnas studijavo su aukštų partinių veikėjų vaikais.