Asmenybės – Puslapis 52

Nacionalinė biblioteka išleido Tomo Venclovos publicistikos darbų rinktinę „Prarasto orumo beieškant“

„Pavadinimas Prarasto orumo beieškant glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, – naujos publicistikos darbų rinktinės pratarmėje rašo Tomas Venclova.

Autorius spėja, kad dabartinėje Lietuvoje veikiau laikomas kontraversišku publicistu negu poetu, eseistu, filologu: „Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jeigu dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.“

Autoriaus straipsniai jau buvo surinkti keliose knygose (tarp naujausių– su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu parašyta Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje), tačiau knygos anglų, rusų, lenkų, švedų ir vengrų kalbomis ne itin lengvai randamos, todėl su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka, saugančia nuolat papildomą Tomo Venclovos kolekciją, buvo sumanyta išleisti šią rinktinę.

Knygos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija, po to sudėti įvairūs, paprastai politiniai, pasisakymai. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, toliau publikuojami straipsniai kultūrinėmis temomis bei interviu. Knyga baigiama atsiminimų pobūdžio esė. Kaip pažymi autorius, tekstai vietomis redaguoti, bet palyginti menkai, kai kurie spausdinami rusų, lenkų kalbomis.

Kunigas, rašytojas, vertėjas

Arida Riaubienė

Kunigo Augustino Liepinio (1896-1977) vardas užima reikšmingą vietą spaudos istorijoje. Dar studijuodamas Lietuvos universitete jis redagavo „Vienybę“ ir „Tiesos kelią“. Kunigas taip pat bendradarbiavo daugelyje katalikiškos pakraipos laikraščių. Iš jų paminėtini: „Žvaigždė“, „Sargyba“, „Laisvė“, „Šaltinis“, „Rytas“ ir kt. Gyvendamas Panevėžyje, jis redagavo „Panevėžio balsą“ (1924-1935) ir „Panevėžio Balsą“ (1935-1940). A. Liepinis buvo ne tik periodinės spaudos redaktorius ir bendradarbis, bet ir daugelio religinio turinio knygų sudarytojas ir vertėjas. Bene brandžiausias jo veikalas – gyvenimo pavyzdžių rinkinys „Kitų pėdomis“, kurio išleisti 3 tomai (T. 1 -1933, T. 2 -1937, T. 3- 1939 m.). Sudarytojas pirmo tomo pratarmėje rašė, kad „Kitų pėdomis“ bent iš dalies patarnaus pamokslininkams, mokytojams, kateketams, paskaitininkams ir kitiems kalbėtojams. Eilinis skaitytojas čia turėtų rasti nenuobodžių ir naudingų pasiskaitymų“. Parinkti pavyzdžiai yra ne tik istoriniai atsitikimai, bet ir gražūs padavimai, palyginimai, posakiai. Gyvenimo pavyzdžiai knygoje suskirstyti skyriais: Amžinosios tiesos; Gyvenimo dėsniai; Kelias į šviesą. Skaitytojo patogumui knygos gale išspausdinta abėcėlinė dalykų rodyklė, padedanti orientuotis įvairiose teksto sąvokose, pavyzdžiui: atgaila, mirtis, meilė, nuolankumas ir t. t. Toliau skaityti „Kunigas, rašytojas, vertėjas”

Pristatytas knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviškasis vertimas

dscf3407 2016 m. lapkričio 29 d. LNB Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro organizuotame Magdalenos Grochowskos knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviško vertimo pristatymo renginyje. Susitikimas buvo skirtas žymaus politinio ir kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

dscf3419

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykusiame renginyje kalbėta apie Jerzy Giedroyc, kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Aptartas jo indėlis į lietuvių ir lenkų santykius. Renginyje taip pat dalyvavo knygos vertėjas Kazys Uscila, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė ir VDU Politologijos katedros vedėjas Andžėjus Pukšto.

Lapkričio „Metų“ valanda bibliotekoje

blogui Vakar Nacionalinėje bibliotekoje žurnalo „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus ir lapkričio numeryje tekstus publikavę autoriai pristatė naujausią šio mėnraščio numerį. Apmaudu, kad šaltojo sezono ypatumai pakoregavo renginio scenarijų, – apsirgę neatvyko keli renginio dalyviai. Visgi klegesio – pokštų, replikų ir spontaniškų posūkių bekalbant – kūrybingų žmonių susitikime buvo apstu.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė, teksto „Tiesiog gyventi“ autorė, rekomendavo kartais vietoj užsienio aplankyti atokesnes Lietuvos vietas, išvykti kad ir 15 kilometrų nuo Vilniaus – ten atsiverianti visai kitokia, didžiųjų miestų gyventojams nepažįstama, gyvenimo realybė. Vertėja Birutė Jonuškaitė pristatė žydų kilmės lenkų rašytojos Hannos Krall kūrinį „Širdžių karalius ir vėl suka arklius“, kuriame lakonišku stiliumi, išvengiant slogios nuotaikos pasakojama apie Holokaustą. Regimantas Tamošaitis, kaip jam būdinga, didžiąją renginio dalį praleido su fotoaparatu rankose, o vėliau aptarė recenzijos žanro situaciją: anot jo, recenzentas turėtų būti „dantingas“ ir analitiškas, mokėti rašyti patraukliai, ne per daug akademiškai. „Metų“ žurnalas, anot jo, kaip tik ir atsiduria tarp akademinės ir populiariosios literatūros. Pats žurnalo redaktorius A. Šimkus pristatė bei paskaitė ištraukų iš numeryje publikuotų ištraukų iš Juozo Baltušio dienoraščio, kurį rašytojas leido skelbti tik praėjus 25 metams po jo mirties.

Sankt Peterburge – paroda Eduardui Volteriui atminti

Portretas_apie 1930_F32-267 Trečiadienį, lapkričio 9 d., Sankt Peterburge esančioje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje atidaroma paroda prof. Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. E.Volteris – žymus kalbininkas, etnografas, archeologas, bibliotekininkas, vienas iš Lietuvos universiteto ( dab. Vytauto Didžiojo universiteto) įkūrimo iniciatorių.

Eduardo Volterio gyvenimas susijęs su Latvija ir Vokietija, Rusija ir Lietuva. Rygoje gimęs ir šiame mieste gimnaziją baigęs, Leipcige filologiją studijavę ir daug metų baltistiką Sankt Peterburgo universitete dėstęs, jis daug prisidėjo prie lietuviškų knygų leidimo Rusijos imperijoje, rinko ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas.

1918 m. E.Volteris persikėlė gyventi į Lietuvą ir tapo Valstybinio centrinio knygyno (dabar − Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) kūrėju bei pirmuoju jos vadovu, vėliau Kauno miesto muziejaus vadovu, 1922–1933 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Eduardo Volterio asmeninis archyvas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose.

Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją

Kęstutis Raškauskas

Portretas_apie 1930_F32-267 Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“. Toliau skaityti „Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją”