Dalia Cidzikaitė – Puslapis 8

Vadovėliai, iš kurių mokosi Čikagos lituanistinių mokyklų mokiniai

Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia 40 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi 2180 mokinių, dirba 305 mokytojai. Čikagoje ir jos apylinkėse yra įsikūrusios 4 lituanistinės mokyklos, dvi iš jų – Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, IL ir Čikagos lituanistinė mokykla (ČLM) – pagal mokinių skaičių yra didžiausios Amerikoje.

Kaip žinome, svetur augančių lietuvių gimtosios kalbos žinios neprilygsta jų bendraamžių Lietuvoje žinioms. Todėl jiems netinka Lietuvoje naudojami lietuvių kalbos, istorijos, gamtos pažinimo ir kiti vadovėliai. Užsienio lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai turi gerai pasukti galvą, kad jų dėstoma medžiaga atitiktų jų mokinių lietuvių kalbos žinias ir lygį. Vienas iš kelių – pritaikyti Lietuvoje išleistus vadovėlius savoms reikmėms. Dar kitas – išleisti savo pačių vadovėlius.

Neseniai iš ČLM gauti vadovėliai yra gera proga susipažinti su Amerikos lituanistinių mokyklų mokomąja medžiaga, mokytojų kūrybingumu ir pastangomis, kad kartą per savaitę į lituanistinę mokyklą atvykęs jaunimas gautų kuo daugiau informacijos apie lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, gamtą, susipažintų su diasporos JAV ištakomis, jos istorija ir visuomenine veikla.

Tikslių duomenų nėra, bet manoma, jog vien Čikagoje po 1990 metų į Ameriką atvykusių lietuvių gali būti daugiau nei 300 000. Nuotraukoje: Čikagos lietuviai švenčia Kovo 11-ąją, 2017 m. Sandra Scedrina, Studio Light Inc. nuotr.

Toliau skaityti „Vadovėliai, iš kurių mokosi Čikagos lituanistinių mokyklų mokiniai”

„A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“: vienos JAV lietuvių bendruomenės kronika

Parengė Dalia Cidzikaitė

Didžioji dauguma dabartinių Springfieldo (Ilinojaus valstija) JAV lietuvių yra kilę iš angliakasių emigrantų, į Ameriką iš Lietuvos atvykusių 20 amžiaus pradžioje. 1914 metais lietuvių bendruomenę Springfielde sudarė apie keli tūkstančiai lietuvių. Springfieldo lietuviškos Šv. Vincento Pauliečio parapijos įrašuose randame, jog 1914-siais bažnyčiai priklausė per 500 lietuviškų šeimų, o tarp 1909 ir 1919 metų joje buvo pakrikštyti 1 063 lietuviai kūdikiai. Vis dėlto šie skaičiai nenurodo tikrojo tuometinių lietuvių skaičiaus, mat nemažai lietuvių, būdami socialistinių įsitikinimų, bažnyčiai nepriklausė arba lankėsi kitose miesto katalikiškose bažnyčiose, kaip antai Šv. Aloyzo, Šv. Petro ir Povilo ar Šv. Juozapo.

Šiandien užtikę tokias pavardes kaip Sitki, Nevitt, Yoggerst, Ulak ar Chesnut, kažin ar pagalvotume, jog šie žmonės galėtų būti lietuvių kilmės. Tikrovė tokia, kad jau ketvirtoji Springfieldo lietuvių karta ne tik kad nekalba lietuviškai, nesilaiko lietuviškų papročių, bet ir neretai nežino, jog jų proseneliai yra iš Lietuvos.

Manoma, jog šiandien 20 000 iš 200 000 Sangamon apskrities gyventojų turi lietuviško kraujo: jie yra 2000 lietuvių, kurie atvyko prieš šimtmetį, palikuonys. Todėl 2015 metais JAV išleista Sandy Baksys knyga A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois ypač vertinga savo genealogine ir kraštotyrine informacija.

Knygos personažais tapo daugybė prieš šimtą metų Springfielde gyvenusių pirmosios emigrantų bangos lietuvių. Jų, priklausiusių įvairiems socialiniams sluoksniams, gyvenimų istorijos – ir trivialios, ir netikėtos. Ne viena tų istorijų – sunkios darbo sąlygos anglies kasyklose, mažas uždarbis, gausios šeimos ir nelengva emigranto dalia, bandant prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo, buvo dešimčių, jei ne šimtų to meto lietuvių emigrantų likimas. Toliau skaityti „„A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“: vienos JAV lietuvių bendruomenės kronika”

Apsilankykite Lietuvių rašytojų draugijos 70-mečiui skirtoje virtualioje parodoje

lnb_rasytojai_1121_504x504_001
Lietuvių ir anglų kalbomis parengta paroda „Lietuvių rašytojų draugija: septyni dešimtmečiai istorijos“ kviečia lietuvių išeivijai ir literatūrai svetur neabejingus skaitytojus ir tyrėjus pakeliauti šios organizacijos veiklos keliais. Toliau skaityti „Apsilankykite Lietuvių rašytojų draugijos 70-mečiui skirtoje virtualioje parodoje”

Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija

Lapkričio 22 dieną, antradienį, 18 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Gedimino pr. 51, Vilnius) kviečia į Lietuvių rašytojų draugijos (JAV) 70 metų minėjimą ir virtualios parodos „Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija“ pristatymą. Renginyje dalyvaus prof. dr. Vytautas Martinkus, prof. dr. Dalia Kuizinienė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Renginį ves dr. Dalia Cidzikaitė.

Lietuvių rašytojų draugija, įsteigta 1932 m. vasario 21 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, yra pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Iki 1944 metų veikusi Lietuvoje, organizacija 1946 metais pavadinimu Lietuvių rašytojų tremtinių draugija buvo atkurta Vokietijoje nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukusių pabėgėlių. Nuo 1950 metų iki dabar draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Organizatorius – Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius.

Renginio vieta – LNB V a. konferencijų salė. Renginys atviras.

Numatoma renginio trukmė – 1,5 val.

rasytoju_draugija

Žurnale „Oikos“ pasirodė dr. Dalios Cidzikaitės straipsnis „Sakytinė istorija diasporos ir migracijos tyrimuose“

thumbnail_oikos-2016-virselis Neseniai pasirodžiusiame tęstiniame Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto leidinyje Oikos. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos (2016, nr. 1(21)) paskelbtas ir mūsų skyriaus vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Dalios Cidzikaitės straipsnis „Sakytinė istorija diasporos ir migracijos tyrimuose“. Savo straipsnyje Cidzikaitė supažindina su sakytinės istorijos ištakomis, sakytine istorija kaip žanru ir metodu, aptaria šio metodo taikymo galimybes, pristato iššūkius ir problemas, o taip pat pateikia įdomesnius sakytinės istorijos pavyzdžius iš diasporos ir migracijos srities.

Aptardama sakytinės istorijos panaudojimo galimybes, straipsnio autorė pamini ir mūsų skyriaus drauge su Ukmergės Antano Smetonos gimnazija bei Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešąja biblioteka praėjusiais metais vykdytą projektą „Pokalbiai apie emigraciją“. Malonu pranešti, jog projektas bus vykdomas ir šiais metais – šįkart su penkiomis Utenos apskrities gimnazijomis ir jos bibliotekomis.

Pirmajame rudens renginyje – pašnekesys migracijos tema

Parengė Dalia Cidzikaitė

Nors neretai susidaro įspūdis, jog kalbos apie emigraciją, ypač po naujų statistikos duomenų paviešinimo, primena anglų kalbos posakį apie mušamą negyvą arklį, išgirdus, jog emigracijos tema kuriamo filmo autorius yra jaunosios kino kūrėjų kartos atstovas, pradedi galvoti, jog gal ši tema dar nėra praradusi savo aštrumo, o svarbiausia, jog ji rūpi ne tik priešrinkiminėje karuselėje besisukantiems politikams ir emigraciją vien tik neigiamai vertinantiems vyresnio amžiaus žmonėms.

Menininke Ingra Mileryte ir režisierius Vytautas Tinteris — Menininkė Ingra Mileryte ir režisierius Vytautas Tinteris

Mūsų skyriaus rugsėjo 14 dieną surengtame pokalbyje, pirmame po vasaros, apie jaunų žmonių (e)migraciją, mobilumą bei ką šiais laikais reiškia būti lietuviu, galinčiu keliauti bet kur, kalbėjomės su kiną Estijoje studijavusiu ir savo gyvenimą tarp Lietuvos ir užsienio dalijančiu režisieriumi Vytautu Tinteriu, menininke Ingra Mileryte ir filmą Aleksandras Didysis apie Amazonės džiunglėse dirbusį gydytoją, misionierių, kunigą Aleksandrą Bendoraitį šiuo metu kuriančiu Vytautu Puidoku, beje, taip pat studijas baigusiu svetur ir save juokais vadinančiu nesėkmingai net kelis kartus emigruoti bandžiusiu lietuviu.

Filmo Plastikinių rūmų žmonės (angl. Plastic Palace People), kurio filmavimas prasidės šį rudenį Lietuvoje, režisierius Tinteris savo veikėjus apibūdina kaip žmones, kurie yra nesuprasti namuose, tačiau nepriimti ir užsienyje. Pasak Vytauto, jie gyvena niekur – nei čia, nei ten. Režisierius tiek savo veikėjus, tiek save bei nemažą dalį savo draugų, pasirinkusių gyvenimą ne Lietuvoje, vadina prarastąja – 20 amžiaus paskutiniojo dešimtmečio – karta ir sako, jog dėl šiandien neegzistuojančių sienų ir pasaulio atvirumo jis save laiko ne tiek lietuviu, net ne europiečiu, bet pasaulio piliečiu. Šiai minčiai pritarė ir Vytauto bendraamžiai, Vytautas Puidokas ir Ingra Milerytė.

Pasak renginio svečių, šiandien didžioji dauguma jaunimo migruoja ne tiek dėl finansinių priežasčių, kiek dėl studijų bei didesnių galimybių tobulėti ir įgyvendinti savo sumanymus. Nepaisant to, juos vis tiek traukia sugrįžti į Lietuvą. Vieni jų čia pasilieka ilgėliau, kiti – trumpiau, treti – bent jau šiai dienai – suvisam. Taip jaučiasi Milerytė, po kelių ilgesnių išvykų į užsienį ir planų judėti toliau vis dėlto apsisprendusi apsistoti Vilniuje. Bent jau kol kas Vilnių savo nuolatine gyvenamąja vieta yra pasirinkęs ir Puidokas.

Antroje renginio dalyje susirinkusieji turėjo progą pamatyti Tinterio art-house režisūrinius kino darbus: praėjusiais metais Kaune nufilmuotą filmo Plastikinių rūmų žmonės sceną, šią vasarą sukurtą video darbą-dienoraštį ir pirmąją iš planuojamų dešimties filmo Seksualumo dekalogas dalį.

Lituanistikos tyrimų skyrius (e)migracijos temą analizuos ir netrukus prasidėsiančiame projekte „Pokalbiai apie (e)migraciją-2“, kuriame šįkart dalyvauja Utenos rajono gimnazijos moksleiviai bei rajono bibliotekos.

Nuotr. Vygaudo Juozaičio