Autorius: LS

Mariaus Katiliškio skaitymai Pasvalyje

Rugsėjo 19 d. Pasvalio viešojoje Mariaus Katiliškio bibliotekoje vyko tradiciniai lietuvių egzodo rašytojo Mariaus Katiliškio skaitymai. Renginyje dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė, vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė ir vyriausioji bibliografė Jolanta Matuzaitė. Šių metų skaitymai buvo skirti 100-osioms rašytojo gimimo metinėms. Nuo 1949 m. iki mirties 1980-ųjų gruodį Čikagos priemiestyje Lemonte gyvendamas M. Katiliškis parašė brandžiausius  savo kūrinius: apsakymų rinkinius „Prasilenkimo valanda“, „Šventadienis už miesto“, romanus „Užuovėja“, „Išėjusiems negrįžti“ ir žymųjį „Miškais ateina ruduo“,1969-aisiais išleistą net sovietinėje Lietuvoje. Jų analizei buvo skirtas J. Matuzaitės pranešimas „Miškas ir medis Mariaus Katiliškio kūryboje“. Tragišką mūsų tautos lemtį vaizdavęs rašytojas tos lemties tragiškumą patyrė ir pats: 1944-aisiais kartu su dešimtimis tūkstančių tautiečių jis buvo priverstas palikti gimtinę. Apie šią skaudžią sukaktį savo pranešime „Didžiojo bėgimo“ septyniasdešimtmetį minint“ kalbėjo D. Cidzikaitė. Renginyje buvo pristatyta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.“, skambėjo M. Katiliškio dienoraščio fragmentai.

Nuotraukos autorius Vidas Dulkė; nuotraukoje iš kairės: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, LNB Lituanikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė, vyriausioji bibliografė Jolanta Matuzaitė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Baltrušiūnienė.
Nuotraukos autorius Vidas Dulkė; nuotraukoje iš kairės: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, LNB Lituanikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė, vyriausioji bibliografė Jolanta Matuzaitė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Baltrušiūnienė.

Naujos anglakalbės knygos apie XX a. Lietuvos istoriją

Pristatome du leidinius, kuriuos galite rasti mūsų skaityklos „Naujų knygų“ lentynoje.

Pirmoji – Neringos Klumbytės ir Gulnaz Sharafutdinovos sudarytas straipsnių rinkinys „Soviet Society in the Era of Late Socialism, 1964–1985“ („Sovietinė visuomenė vėlyvojo socializmo eroje, 1964–1985“). Anot Peterio Rutlando iš Wesleyan universiteto (JAV), knyga atskleidžia Brežnevo laikų visuomenės individualizmą ir vartotojiškumą, nors Sovietų Sąjungą įprasta įsivaizduoti kaip pilką konformistų monolitą. Įžangoje sudarytojos pažymi, kad vėlyvasis socializmas siejamas su stagnacijos nuoboduliu, tad, palyginus su dinamiškais Sovietų Sąjungos istorijos periodais, menkai tyrinėjamas. Iš istorikų, sociologų, antropologų ir literatūros kritikų tekstų sudėliotos knygos tikslas – parodyti šio laikotarpio europinėje Sovietų Sąjungos dalyje spalvų įvairovę. Savo straipsnyje N. Klumbytė sutelkia dėmesį į satyros žurnalą „Šluota“, atskleidžiantį specifinį santykį tarp humoro ir moralės sovietinėje Lietuvoje.   Toliau skaityti „Naujos anglakalbės knygos apie XX a. Lietuvos istoriją”

Stasys Barzdukas: „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko

Stasys Barzdukas (1906 m. balandžio 23 d. – 1981 m. rugsėjo 13 d.) – pedagogas, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, lituanistas. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą ir kurį laiką mokytojavo Lietuvoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-1949 m. dėstė lietuvių gimnazijoje Eichštete. 1949 m. persikėlė į JAV ir ten mokytojavo Klivlando lituanistinėje mokykloje. 1955-1961 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės centro valdybos, o 1961-1964 m. – tarybos pirmininkas. 1963 m. įsteigė žurnalą „Pasaulio lietuvis“ ir jį redagavo iki 1975 m. 1963-1969 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vykdomasis vicepirmininkas, 1969-1973 m. – pirmininkas, o nuo 1973 m. – garbės pirmininkas. S. Barzdukas buvo aktyvus Ateitininkų federacijos narys, vėliau – pirmininkas, taip pat Lietuvių kalbos draugijos veikėjas.

<…> „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko, nes subūrė pasaulyje pasklidusius lietuvius į vieną lietuvišką šeimą, kuriai rūpėjo lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos laisvinimo darbas. (Pasaulio lietuvis, 1981, Nr. 6, p. 52)

„Pasaulio lietuvį“ galite skaityti Epavelde. Kviečiame! 

Apie misionierių Aleksandrą F. Bendoraitį

bendoraitisKun. F. Bendoraitis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, mokėsi medicinos, vėliau studijavo kunigų seminarijoje Prancūzijoje. 1962 m. vyksta misionieriauti į Brazilijos džiunglių pakraštį. Talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės bei remėjų, per keliolika metų įkūrė „Gerojo Ganytojo” ligoninę (Vakarų Amazonėje). Vėliau panašią bažnyčią pastatė ir Bolivijoje, kur gyveno ir čia kovojo su alkoholizmu ir narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines – laivus, kuriais lankydavo indėnų kaimus. Jo didžiausia svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiems kaimą. Kun. dr. F. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre medico. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais, šelpdavo vargšus. Kun. F. Bendoraitis – geras fotografas, surinkęs unikalių nuotraukų iš indėnų gyvenimo. Už nuopelnus šaliai kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu. Knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje” aprašomi ir kitų ten gyvenusių žurnalistų bei gydytojų įspūdžiai. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis mirė lapkričio 22 d. Guayaramerine, Bolivijoje. Kunigas misionierius palaidotas savo statybos ligoninės kiemelyje netoli Guaporės upės, skiriančios Boliviją nuo Brazilijos.

Išeivijos laikraštyje „Draugas” spausdinama R. John Rapšio atsiminimai apie Bendoraitį, kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius aplankius. Malonaus skaitymo!

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje – Juodojo kaspino diena

C1B0002760569Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje – Juodojo kaspino diena. Šią dieną prisimenami lemtingi 1939-ųjų metų įvykiai, kai Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, pagal kurį Baltijos šalys prarado savo nepriklausomybę. Tačiau ši diena reiškia ir susitelkimą, ryžtą bei kovą. 1989 m. šimtai tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų, sudarydami gyvą grandinę, susikibo rankomis, siekdami pademonstruoti savo vieningumą. Ši gyvoji grandinė – Baltijos kelias – nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino (apie 600 km.).

Kviečiame aktyviai dalyvauti šios dienos renginiuose („Ar pameni save „Baltijos kelyje“?“).

Minint Baltijos kelio 25-ąsias metines, Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojama kilnojamoji paroda „Baltijos kelias – kelias į Nepriklausomybę“, kuri buvo parengta Baltijos kelio 20-mečiui >>>. Maloniai kviečiame apsilankyti!

Nesenstanti ,,Amerika pirtyje”

amerika pirt1899 m. rugpjūčio 20 d. spektaklis „Amerika pirtyje“ viešai suvaidintas Palangoje, grafo Tiškevičiaus daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Spektaklį režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Povilas Višinskis kartu buvo ir pagrindinio vaidmens – Bekampio atlikėjas. Vaidino ir kiti tuo metu Palangoje viešėję lietuvių inteligentai: Augustinas Janulaitis, Vladas Mongirdas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Šlapelienė-Piaseckaitė.

Pjesė sulaukė didelio dėmesio ir turėjo reikšmės ne tik lietuviškojo teatro kūrimosi istorijoje, tačiau ir tautos identiteto formavimuisi. Komedijoje įžvelgta caro režimo kritika, to meto politinės situacijos pajuoka.

„Amerika pirtyje“ sukėlė lietuvių ir kitakalbių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine prasme. Spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija.

Šiandien pjesė yra aktuali ir statoma ne tik Kauno, Rokiškio dramos teatruose, tačiau ir išeivijoje. Apie tai galima paskaityti išeivijos laikraštyje „Draugas“ >>>