Sveikiname su šv. Velykomis! Pasirodo, būtent šiai šventei buvo skirtas pirmasis Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis, kurį būsimasis poetas parašė vienuolikos, per Velykas likęs vienas namuose. 1964 m. užrašytų A. Nykos-Niliūno prisiminimų apie „poetinės karjeros pradžią“ rasite čia >>
Vasario pradžioje lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys pradėjo naujojo romano „Salt to the Sea“ („Druska jūrai“) pristatymų JAV skaitytojams ciklą. Šiame romane R. Šepetys aprašo 1945 metų žiemą įvykusią keleivinio laivo ,,Wilhelm Gustloff“ tragediją, per kurią žuvo tūkstančiai civilių gyventojų, kurie frontui artėjant traukėsi į Vakarus. Knygoje pasakojama apie lietuvaitę Joaną, lenkę Emiliją ir iš Karaliaučiaus kilusį Florianą, kurie susitinka laive ,,Wilhelm Gustloff“.
Pačios rašytojos tėvas į Vakarus pasitraukė 1940 m., o 1949 m. išvyko į JAV, kur vedė amerikietę, R. Šepetys mamą. Rašytoja nuo vaikystės domėjosi menais, baigusi mokyklą nutarė studijuoti operą, tačiau pasuko į tarptautinius finansus ir įgijo šios srities diplomą. Dvidešimt metų dirbo muzikos industrijoje, muzikantų ir filmų kompozitorių vadybininke. R. Šepetys didžiuojasi lietuviškomis šaknimis, nepaisant to, kad, kaip pati juokauja, jos vardo ir pavardės niekas negali ištarti.
Rašytoją išgarsino į vaikų ir paauglių auditoriją orientuotas istorinis romanas „Tarp pilkų debesų“, pasakojantis apie lietuvių tremtį į Sibirą. Parašyti šią knygą įkvėpė apsilankymas Lietuvoje ir šokiravę giminaičių pasakojimai. R. Šepetys nutarė atkreipti skaitytojų dėmesį į šią menkai Vakaruose žinomą Baltijos šalių istorijos atkarpą. Romanas pateko į laikraščio „New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į daugelį pasaulio kalbų. Dabar Jungtinės Karalystės ir JAV kūrėjai romaną ekranizuoja Lietuvoje. Pagrindinis herojės Linos vaidmenį atlieka britų aktorė Bel Powley, išgarsėjusi vaidmeniu kino žinovų pripažintame filme „Paauglės dienoraštis“ („Diary of a Teenage Girl“).
Daugiau informacijos apie naująją knygą ir R. Šepetys galima rasti:
Lidija Šimkutė su japonų poetu, knygos „Mintis ir uola“ vertėju Koichi Yakushigawa Druskininkuose, 2014 m.
„Atskirta nuo gimtosios žemės, ji lengvai galėjo nusigręžti nuo savo šaknų. Anaiptol taip neįvyko: subrendusi ji pasirinko tobulinti savąją lietuvių kalbą, domėjosi lietuvių literatūra ir tautosaka“, – 2008 m. sakė vienas žymiausių šiandienos rašytojų, Nobelio premijos laureatas John Maxwell Coetzee, kalbėdamas apie poetę Lidiją Šimkutę per jos eilėraščių knygos „Mintis ir uola / Thought and rock“ pristatymą Adelaidėje, Pietų Australijos rašytojų centre.
Pirmasis knygos leidimas išėjo lietuvių ir anglų kalbomis, 2008 m.
L. Šimkutė rašo lietuvių ir anglų kalbomis. Jos eilėraščiai lakoniški, paveikti kelių kultūrų – tradicinės lietuvių, Vakarų ir Tolimųjų Rytų. „Kartais be žodžių galima išreikšti daug daugiau“, – yra sakiusi L. Šimkutė. Tolimųjų Rytų meną primena ir minimalistinės Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos „Mintyje ir uoloje“ .
2014 m. ši L. Šimkutės knyga išleista Japonijoje. Japoniškajame leidime kūriniai publikuojami anglų ir japonų kalbomis. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas pačios autorės padovanotas knygos egzempliorius su autografu. Toliau skaityti „Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė”
2015 m. sausio 20 d. mirė poetas, vertėjas, literatūros kritikas – Alfonsas Nyka-Niliūnas. Prisiminkime šiandien poetą ir jo darbus.
„Tariamai pareinu iš kur nors namo“. (2009)
SIDABRAS
Aš nuėjęs pajutau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarstau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.
Ir nustebęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys:
Taip norėčiau žaist paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės, apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.
Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos…
Aš žaidžiu jomis, lyg lapais, tarp delnų,
Ir kaip pilkas smėliaplaukis vaikas basas
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.
Biržiška Vaclovas (1884.12.02 Viekšniai – 1956.01.02 Waterbury, Konektikuto valstija), visuomenės veikėjas, bibliografas, teisininkas, publicistas. Mykolo ir Viktoro Biržiškų brolis. Lietuvos MA narys (1941). Pulkininkas leitenantas (1925). VDU filologijos garbės daktaras (1939). 1895–1903 mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1909 baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, studijuodamas buvo slaptos lietuvių bibliotekos vedėjas, dalyvavo LSDP veikloje. Didžiojo Vilniaus seimo (1905) dalyvis. 1910–14 dirbo advokato padėjėju, advokatu Vilniuje ir Šiauliuose, čia tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. 1914–17 tarnavo Rusijos kariuomenėje; štabo kapitonas (1917). 1917 Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju. 1918 kaip buvęs karininkas bolševikų suimtas. Sušaudymo išvengė tik V. Kapsuko siūlymu sutikęs dirbti vadinamos Lietuvos sovietinės respublikos švietimo liaudies komisaru (1919 01–03). 1920–25 dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje Kaune. Nuo 1922 VDU (iki 1930 Lietuvos universitetas) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, 1933–35 Teisių fakulteto dekanas; prof. (1930). 1923–1944 VDU bibliotekos, 1924–43 ir Bibliografijos instituto direktorius. 1931–44 Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. 1940–41 VU Teisių fakulteto dekanas, Bibliologijos katedros (nuo 1941 12 01 veikė VDU) vedėjas. 1944 pasitraukė į Vokietiją, 1946–49 dėstė Pabaltijo universitete Hamburge – Pinneberge. Nuo 1946 Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 apsigyveno JAV. 1951–53 Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantas.
Nuo 1906 bendradarbiavo spaudoje. Rinko medžiagą ir redagavo bibliografinius leidinius: „Knygos“ (1922–26), „Bibliografijos žinios“ (1928–43), tęstinį leidinį „Mūsų senovė“ (1937–40). 1931–44 buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, 1953–54 „Lietuvių enciklopedijos“ vyr. redaktorius. Surinko ir paskelbė kult. ir lit. palikimo archyvinės medžiagos. Svarbiausi darbai: „Lietuvių bibliografija“ (4 d. 1924–39), „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (1 d. 1930), „Iš mūsų laikraščių praeities“ (1932), „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyvardės“ (1943), „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (1953–1954), „Aleksandrynas“ (3 t. 1960–65 Čikaga 1990 Vilnius), „Praeities pabiros“ (1960), „Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais“ (1987), „Amerikos lietuvių spauda 1874–1910. Bibliografija“ (1994), „Knygotyros darbai“ (1998). Gedimino 3 laipsnio ordinas (1928).
Biržiška Vaclovas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 3, p. 235. Straipsnio autoriai Egidijus Aleksandravičius, Vladas Žukas.
Gerokai daugiau nei prieš pusę amžiaus, atsisveikinęs su tėvyne, į Vakarus pasitraukė dailininkas Adolfas Vaičaitis. Dailininkas buvo baigęs Kauno meno mokyklą, dirbęs Valstybinės knygų leidyklos meniniu redaktoriumi, dalyvavęs lietuvių dailės parodose, iliustravęs dr. J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“, tremtyje – literatūros almanachą „Tremties metai“, J. Aisčio „Pilnatį“, J. Kaupo „Daktarą Kripštuką pragare“ ir kitus leidinius.
A. Vaičaitis yra sukūręs daug tapybos, akvarelės darbų, netradiciškų ekslibrių. Dalyvavo parodose Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Skaitė paskaitas lietuvių bendruomenei, yra buvęs lietuvių Kultūros fondo Australijos valdybos pirmininku. Nuo 1949 m. A. Vaičaitis gyveno Australijoje, tačiau pastaruosius 15 metų vasaras praleisdavo Lietuvoje.
2011 m. jis Šiaulių universitetui padovanojo 1160 egzempliorių knygų kolekciją. Didžiąją dovanotos siuntos dalį sudaro XX a. meno albumai. Bibliotekos lankytojai gali pavartyti įspūdingus leidinius su P. Picasso, J. Miro, M. Chagallo, H. Matisso, A. Warholo ir kitų autorių kūrinių reprodukcijomis. Kolekcijoje daug grafikos albumų, leidinių, skirtų senajam Kinijos, Japonijos, Indijos, Amerikos indėnų, Etruskų menui. Unikali dovanos dalis – A. Vaičaičio iliustruotų J. Aisčio, J. Kaupo, V. Kazoko knygų maketai su originaliais piešiniais ir grafikos atspaudais.
Lituanikos skyriuje galima rasti dailininko iliustruotų knygų, parodos katalogų ir albumų. Vos dviejų mėnesių pritrūko A. Vaičaičiui iki 100 metų jubiliejaus. Dailininkas mirė šių metų kovo 29 dieną Melburne.