Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė

Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir mato žemę pirmą kartą.

DM nuotr. /Išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė
DM nuotr. Išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė

Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Kaune. 1941 m. baigė gimnaziją, vėliau debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. išvyko į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Kanadoje Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąjį poezijos rinkinį „Metūgės“ (1952). Šis poezijos rinkinys autorę įtvirtino kaip vieną originaliausių išeivijos autorių. Šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos, juos trikdė pernelyg atvira dvasios retorika, erotiškumas, individo saviraiškos ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Tik 1990 m. pasirodė antroji jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1965 m. poetė persikėlė gyventi į JAV ir įsitvirtino kaip romanų rašytoja („Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982)), tačiau teatrinės veiklos taip pat nenutraukė. 1957 m. režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, o 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą „Aukso žąsis“ (1965). 1990 m. pasirodo antroji poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1998-aisiaais sugrįžo į Lietuvą ir iki mirties čia gyveno. B. Pūkelevičiūtės prozai būdingas ornamentuotas pasakojimas, autobiografiškumas. Realybės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, pasitelkdama kanoninius įvaizdžius, citatas iš įvairių šaltinių.

Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį prisimenant

Šaltinis www.draugas.org01-05-10lukiene-lozoraitis.html
Šaltinis: www.draugas.org01-05-10lukiene-lozoraitis.html

Šiandien gimė Vilties prezidentu vadinamas Stasys Lozoraitis. Jam būtų sukakę 89 metai. Stasys Lozoraitis buvo Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto, vėliau dirbo pasiuntiniu ambasadoje Vašingtone ir Romoje, kandidatavo į Lietuvos prezidentus 1993 metais, tačiau po metų netikėtai mirė. Šios sukakties proga kviečiame pasižiūrėti dokumentinio filmo fragmentus apie žmogų, kuris 50 metų dirbo aneksuotos, t.y. neegzistuojančios pasaulio žemėlapyje valstybės ambasadoriumi Vakarų šalyse ir daug prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Filme gausu Lozoraičių šeimos archyvinės medžiagos, o taip pat fiksuojama įsimintina Stasio Lozoraičio rinkiminė kelionė po Lietuvą. Filmo režisierius  Vytautas V. Landsbergis.

Ištraukos iš filmo >>

Susitikimas su lietuvių kilmės iraniete rašytoja Anita Amirrezvani

Anita_AmirrezvaniŠiomis dienomis Lietuvoje lankosi JAV gyvenanti lietuvių ir iraniečių kilmės rašytoja, šokių kritikė Anita Amirrezvani, kurios motina yra lietuvė, o tėvas – iranietis. Jos debiutinis romanas yra „Gėlių kraujas“, kuriame įrašyta tokia dedikacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai“. Šį romaną – jau išleistą daugiau kaip 25 kalbomis – apie kilimų rišėją autorė skyrusi savo tėvo karštui Iranui. Rašytoja viliasi ateityje sukurti ir knygą apie Lietuvą. Lietuvoje ji turi nemažai giminaičių. Pirmą kartą rašytoja į Lietuvą buvo atvykusi 2002 metais. Jos motinai Vilniuje teko būti ir 1969 metais. Vėliau jau su dukra lankydamasi Vilniuje ir žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima. Toliau skaityti „Susitikimas su lietuvių kilmės iraniete rašytoja Anita Amirrezvani“

Liepos 23-oji: 1929 m. gimė diplomatas Kazys Lozoraitis

Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno
Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno

Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs gali ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga.

Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007), sud. Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Artuma, 2008, p. 211-212.

Kukli gydytoja iš Izraelio

Lina Vanagaitė-Basel Iš Vilniaus kilusi gydytoja genetikė Lina Vanagaitė-Basel per 15 metų karjerą Izraelyje atrado ir aprašė net dešimt naujų genetinių ligų. Ji vadovauja Schneiderių vaikų ligoninės Pediatrinės genetikos klinikai ir dėsto Tel Avivo universiteto studentams. Lina Vanagaitė-Basel tiria ir tokias ligas, kurios kamuoja tik vienos konkrečios šeimos atstovus, o ligos priežastys yra neaiškios. Tokie tyrimai, reikalingi tik keliems žmonėms ir kainuoja milžiniškas sumas. Tokiais atvejais ji dažniausiai rašo projektus ir bando gauti finansavimą pagal įvairias programas. Vertindama Lietuvos pažangą genetikos srityje, ji sako, kad Lietuvoje atliekami tyrimai atitinka pasaulinius standartus, bet trūksta visuomenės švietimo. Žmonės nežino, kad yra galimybė jiems padėti. L. Vanagaitė-Basel turi ir savo vardu pavadintą sindromą (Simplified Gyral Pattern-Dysmorphism-Hirsutism, Basel-Vanagaite type) – jis sukelia nenormalų smegenų žievės vystymąsi ir epilepsiją.

Gydytojos darbo diena trunka mažiausiai 14 valandų. Jos savaitgaliai taip pat dažnai skirti genetikai. Savo sukurtame interneto puslapyje ji deda informaciją retomis ligomis sergantiems žmonėms: kokius tyrimus patartina atlikti, kokie medikai gali jiems padėti. L. Basel-Vanagaitė pagal bendrą projektą su Vilniaus universitetu skaitys paskaitas apie genetikos pasiekimus Medicinos fakulteto studentams. Mūsų bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke yra nemažai įrašų (iš užsienio mokslinių žurnalų), atspindinčių profesorės Linos Vanagaitės-Basel veiklą.

Jonas Rimka

Liepos 13d. minime 100-ąsias litvakų rašytojo Abraomo Suckeverio gimimo metines

A.SuckeverisAbraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.

Pirmasis A.Suckeverio eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūryba periodiškai buvo spausdinama Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. Jidiš PEB klubas Varšuvoje išleido pirmąjį A. Suckeverio eilėraščių rinkinį „Lider” („Dainos”).

1941 m. po žudynių likę gyvi Vilniaus žydai buvo suvaryti į Dydijį ir Mažajį getus. Ten pateko ir A. Suckeveris su žmona Freidke (vedė 1939 m.). Tačiau vėliau jam pavyko pabėgti, kartu su žmona prisijungė prie žydų partizanų. Suckeveris net būdamas gete išliko nepalaužiamos dvasios ir neapleido kūrybos, kuri tuo metu buvo vienintelis būdas pasipriešinti mirčiai. Vilniaus gete A. Suckeveris parašė apie 80 eilėraščių, sugebėjo išsaugoti rankraščius ir jie buvo išspausdinti. 1945 m. išėjo jo knyga „Tvirtovė“ („Di festung“), o 1946 m. – „Geto dainos“ („Lider fun geto“). Paryžiuje išleista prisiminimų knyga „Iš Vilniaus geto“ („ Fun Vilner geto“). Toliau skaityti „Liepos 13d. minime 100-ąsias litvakų rašytojo Abraomo Suckeverio gimimo metines“