Iš Vilniaus kilusi gydytoja genetikė Lina Vanagaitė-Basel per 15 metų karjerą Izraelyje atrado ir aprašė net dešimt naujų genetinių ligų. Ji vadovauja Schneiderių vaikų ligoninės Pediatrinės genetikos klinikai ir dėsto Tel Avivo universiteto studentams. Lina Vanagaitė-Basel tiria ir tokias ligas, kurios kamuoja tik vienos konkrečios šeimos atstovus, o ligos priežastys yra neaiškios. Tokie tyrimai, reikalingi tik keliems žmonėms ir kainuoja milžiniškas sumas. Tokiais atvejais ji dažniausiai rašo projektus ir bando gauti finansavimą pagal įvairias programas. Vertindama Lietuvos pažangą genetikos srityje, ji sako, kad Lietuvoje atliekami tyrimai atitinka pasaulinius standartus, bet trūksta visuomenės švietimo. Žmonės nežino, kad yra galimybė jiems padėti. L. Vanagaitė-Basel turi ir savo vardu pavadintą sindromą (Simplified Gyral Pattern-Dysmorphism-Hirsutism, Basel-Vanagaite type) – jis sukelia nenormalų smegenų žievės vystymąsi ir epilepsiją.
Gydytojos darbo diena trunka mažiausiai 14 valandų. Jos savaitgaliai taip pat dažnai skirti genetikai. Savo sukurtame interneto puslapyje ji deda informaciją retomis ligomis sergantiems žmonėms: kokius tyrimus patartina atlikti, kokie medikai gali jiems padėti. L. Basel-Vanagaitė pagal bendrą projektą su Vilniaus universitetu skaitys paskaitas apie genetikos pasiekimus Medicinos fakulteto studentams. Mūsų bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke yra nemažai įrašų (iš užsienio mokslinių žurnalų), atspindinčių profesorės Linos Vanagaitės-Basel veiklą.
Jonas Rimka
Abraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
Vytautas Kasiulis – pasaulyje pripažintas lietuvių išeivijos dailininkas. Gimė 1918 m. balandžio 23 d. Simne (Alytaus r.). Mirė 1995 m. kovo 12 d. Paryžiuje. Mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941m. baigė Kauno Taikomosios dailės institutą, buvo pakviestas dirbti mokytoju į tą patį institutą, jame dėstė iki 1944m. Vėliau pasitraukė į Vokietiją. Dirbo mokytoju svetimšaliams skirtoje V. K. Jonyno vadomaujamoje „École des Arts et Métiers” Freiburge (Vokietijoje). 
Antanas Vaičiulaitis (1906-1992) gimė Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio valsčius). Vaičiulaitis baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, o vėliau prancūzų literatūros žinias gilino Sorbonos ir Grenoblio universitetuose. 1938-1940 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ir skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. rašytojas dirbo diplomatinėje tarnyboje Romoje. Po šiek tiek laiko kūrėjas emigravo į JAV, kur dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone ir Scrantono universitete. Antanas Vaičiulaitis dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balse. Rašytojas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Išeivijoje pakartoti apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986), pasakų rinkinys, padavimų knyga. Išleistos dvi knygos kelionių: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937), Italijos vaizdai (1949). 1980 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Ir atlėkė volungė. Antanas Vaičiulaitis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Jis redagavo Ateitį, Vytį, Aidus. Vokietijoje leidžiami Aidai turėjo finansinių sunkumų, todėl pranciškonams suteikus paramą, Aidus nutarta perkelti į JAV. A. Vaičiulaitis tapo Aidų žurnalo redaktoriumi. Prie Aidų leidimo prisidėjo A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, L. Sutema, K. Ostrauskas, J. Mekas, M. Katiliškis, J. Kaupas. Pasak A. Nykos-Niliūno „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas”.
Šiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus. 
Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius)